Vaikas – tai giminės pratęsimas, dėl to tėvams norisi, kad jam tektų kiek galima daugiau jų bruožų. Ypatingą pasididžiavimą tėvai jaučia tuo atveju, kai mažylis panašus į juos ne tik išvaizda, bet ir kai kuriais charakterio bei temperamento ypatumais. Tačiau taip nutinka ne visada, pavyzdžiui, rami ir santūri mama staiga atranda, kad dukra pernelyg audringai reiškia emocijas, o tėvas humanitaras, turintis puikią biblioteką, susilaukia sūnaus, kuriam visiškai neįdomu skaityti. Tokiais atvejais suaugusieji dažniausiai stengiasi „pritempti” vaiko charakterį iki savų standartų ir verčia jį užsiimti visiškai nemėgstamais dalykais. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad mažylis pradeda neapkęsti ir to užsiėmimo, ir pačių tėvų.
Vaikas gali tapti dinastijos auka: kai šeimoje visi gydytojai ar mokytojai ir dėl to jam nuo mažų dienų tenka ruoštis konkrečiai veiklai, stoti į konkretų universitetą ir daryti karjerą, vadovaujantis tėvų rekomendacijomis. Kartais suaugusieji stengiasi įskiepyti vaikui ne tik aistrą savo pačių profesijoms, bet ir verčia realizuoti savo neišsipildžiusias svajones. Taip ir netapusi profesionalia balerina mama gali ruošti dukrą stoti į choreografijos mokyklą, o tėvas, nuo vaikystės svajojęs tapti chemiku, įteigia sūnui nuomonę, kad ir jis turi užsiimti chemija, kadangi to labai norėjo tėtis.
Į vaiko nuomonę ir polinkius, deja, nekreipiama jokio dėmesio. Dar daugiau – tiek nuomonė, tiek polinkiai labai aktyviai slopinami. Griežtą ar netgi žiaurų auklėjimą tėvai teisina tuo, kad jie vyresni, labiau patyrę, dėl to geriau žino, ko reikia vaikui. Šeimose, kurių nariai užsiima konkrečia profesija, vaiko noras užsiimti kitais dalykais sutinkamas su didžiuliu pasipriešinimu. Suaugusieji labai agresyviai reaguoja į vaiko sprendimą eiti savu keliu, kadangi jiems be galo svarbu, kad vaikas taptų pagerinta jų pačių versija. O gniuždomam vaikui prasideda pasipriešinimas jau ir fiziologijos lygmenyje – nemiga, kai kurie chroniški susirgimai ar sulėtintas vystymasis.
Vaiko panašumo į tėvus laipsnis gali neigiamai paveikti ir pačius suaugusius. Ypač tai pasakytina apie nekorektiškas močiutės ar senelio pastabas, pabrėžiančias negatyvius tėvo ir sūnaus, mamos ir dukros charakterio ar elgesio bruožus. Mažas vaikas, klausydamasis nuolatinių negatyvių pastabų apie tėvus, galiausiai padarys išvadą, kad būti panašiu į juos – labai blogai. Visiškai tikėtina, jis pradės galvoti, kad jo nemyli tokio, koks jis yra iš tikrųjų, kadangi jis blogas.
Reikia pažymėti, kad jei tėvai išsiskyrę, didelis vaiko panašumas į vieną partnerį gali kelti didelį susierzinimą kitam. Psichologai ragina tėvus atsisakyti visuotinai priimtų stereotipų, jeigu jie negatyviai veikia vaiką. Vaikas – tai visų pirma asmenybė, kuri turi pilną teisę save realizuoti ir pati pasirinkti savo ateitį.
