Nenoriu prie jo taikytis

„Nenoriu spektaklių, noriu sąžiningumo!” – rašo pasipiktinusios merginos, kurioms nesinori mokytis bendravimo su vyru, prašyti jo, įkvėpti. Jos nori būti savimi, kupinos nuoširdumo, ir kad vyrai priimtų jas tokias, kokios jos yra. Atseit, nežaisiu tų žaidimų, kai reikia prisitaikyti ar prašyti kažkokiu ypatingu būdu. Tegu mokosi suvokti viską, kaip yra iš tikrųjų. Ne mažas jau.

O paskui nutinka keistas dalykas. Jeigu tokiai moteriai pasiperša tiesiog taip, sėdint abiem priešais televizorių, ar autobuse lyg tarp kitko – jai, žinoma, malonu, bet kažkaip ne taip. Ji gali dar ir įsižeisti. O juk vyrui galbūt irgi visai nesinori žaisti visų tų idiotiškų žaidimų su žiedais ir klūpėjimu ant kelių.

Vyrams, beje, daugybė iš tų dalykų, kurių mums taip reikia, absoliučiai neįdomūs ir nereikalingi, tačiau jie žaidžia šitą žaidimą, kai mus myli.

Įdomu, tiesa? Kai kalba eina apie mus, tai būk malonus – prisitaikyk prie mano norų, padaryk taip, kaip man patinka. Nes kitaip užpyksiu, įsižeisiu ir turiu tam pilną teisę. Padovanok man gėlių štai tokią ir tokią dieną, padovanok dovanų, pasakyk tokius ir anokius žodžius. Tačiau kai kalba užeina apie kitą žmogų, tai aš nenoriu nieko išsigalvoti ir prie jo taikytis. Mylėk mane tokią ir taškas. Būdamas su manimi, žiūrėk, ką kalbi, iš manęs nesišaipyk, nebūk grubus, nesikeik, nerėk, o aš su tavimi kalbėsiu taip, kaip man reikės, aišku?

Ir kur gi čia meilė?

Tai – egoizmas. Ko reikia, norint išmokti bendrauti su vyrais? Įsisavinti manipuliavimą, gudravimą, apsimetinėjimą? Ne. Mes paprasčiausiai mokomės pateikti jiems informaciją taip, kad jie ją galėtų suvokti ir įsisavinti. Mes neapgaudinėjame, mes sakome tiesą, demonstruojame savo veiksmais viską kaip yra, nieko nevaizduodamos ir nesimaivydamos.

Pavyzdys su įsidarbinusia moterimi. Daugelis galvoja, kad vyras turi pats susiprotėti, kad jai sunku. Arba turi patikėti jos žodžiais. Tačiau įsivaizduokite, kad jūs vyras. Žmona sėdėjo namuose – tvarkėsi, gamino, skalbė. Išėjo dirbti – viskas tas pats, plius papildomi pinigai šeimoje. Savaime suprantama, ką jis pasirinks, jeigu nemato skirtumo.

Jeigu neparodote, kad jums sudėtinga plūktis dvi pamainas per dieną – darbe ir namuose, pagalbos nesitikėkite ir nevaidinkite didvyrės, jis vis tiek pasirinks variantą „gauk daugiau už tuos pačius pinigus”. Tai naudingiau. Tai vyriška psichologija. Kol aiškiai neparodysite, kad jūs ne biorobotė, jis visiškai nuoširdžiai galvos, kad jums viskas lengva ir paprasta. Prieš akis jis juk tikriausiai turi dirbusios mamos, močiutės pavyzdžius. Tegu jos nebuvo ypatingai laimingos – jis apie tai vargu ar galvojo. Nenumirė gi, susidorojo.

Jūs paprasčiausiai nustojate slėpti savo jausmus ir pasirenkate švelnią formą jiems išsakyti. Ir viskas.

Galima, žinoma, pabandyti kitus variantus,. Jeigu norisi. Ir bandykite, į sveikatą. Svarbiausia, kad būtų rezultatas, ir santykiai nesuirtų.

Taip, mes mokomės bendrauti su vyrais, kad pateiktume jiems svarbią informaciją tokiu būdu, kad mus išgirstų. Kai turite vienerių metų amžiaus vaiką, kuo jį maitinate? Tuo pačiu, kuo ir vyrą? Kotletai, šašlykai ir nesusmulkinti vaisiai? Ne, maistą jūs vaikui adaptuojate. Pjaustote į mažus gabalėlius, trinate į košytę, atvėsinate, kad neapsidegintų. Todėl, kad mylite, rūpinatės ir norite, kad jam būtų nauda.

Tai kodėl neadaptuojate savo kalbos kitam žmogui? Mylimam vyriškiui?

Kodėl su kiniečiu jūs kalbate jam nesuprantama kalba ir dar skeryčiojate rankomis iš pasipiktinimo? Ko jūs tikitės? Ar ne per daug tikitės?

Vyrai, žinoma, ne vaikai. Ne silpnapročiai ir ne idiotai. Tačiau informaciją suvokia jie visiškai kitaip. Ir pernelyg tiesmukas jūsų nepasitenkinimas blokuoja jiems galimybę išgirsti jus apskritai. Taip juos gamta sutvėrė. Patikėkite, mes pačios tokių grynai moteriškų ypatumų turime ne ką mažiau, tiesiog jie mums atrodo įprasti, savi ir mieli. Paklauskite vyrų, jie irgi nesupras, kodėl klausytis moters reikia tylint, nedalinant patarimų, kam apskritai reikia jos tiek daug klausytis, kam jai reikia duoti tiek daug pinigų ir kodėl pas ją tokia makalynė daiktuose – dešimtys basučių, trimis dydžiais mažesnės suknelės – o apsirengti nėra kuo.

Laikykite tai žaidimu „Kaip perduoti savo mintis ir jausmus žmogui iš kitos planetos”. Ir laimingais tapsite abu.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *