Nenumesi svorio – nepamils

Aš stora! Raukšlės! Aš nepakankamai seksuali! Būtent taip jaučiasi be paliovos dėl visko nerimaujanti šiuolaikinė moteris. O viskas dėl to, kad nerimas padeda gerai parduoti. Laimingas, savimi pasitikintis žmogus neperka. Tiksliau, perka, tačiau vadovaudamasis savo galva, o ne reklama. O tai – marketologų košmaras. Dėl to sukurta ištisa industrija, kuri sugalvoja vis naujus ir naujus nenormalumus natūraliems moteriškiems kūnams. Būtent taip buvo sugalvotas celiulitas –  kaip baisi liga, kurią reikia gydyti. Tai, beje, tas pats celiulitas, kurį savo drobėse apdainavo didysis Rubensas.

Niekam ne naujiena, kad moteriško grožio idealai be paliovos keičiasi. Klausimas – kaip būtent? Atsakymas paprastas: madingas bus tas kūnas, kuris maksimaliai neatitinka vidutinio statistinio (t.y. visiškai normalaus) moteriško kūno. Kad iš mūsų būtų padarytos ne šiaip moterys, o vartotojos. Psichologams per savo seansus tenka įtikinėti moteris, kad jos normalios – būtent dėl to, kad joms iš kiekvieno televizoriaus tvirtina atvirkščiai.

Šiandien mums klaiku, kaip žalojo save viduramžiais religiniai fanatikai. Bet lygiai su tokiu pat fanatizmu moterys mūsų laikais žaloja save vardan Grožio. Tasai grožis, kurį liaupsina reklama, reikalauja iš savo šalininkių pasiaukojimo. Jeigu kinų mergaitėms laužydavo pėdas, kad suaugusi ji turėtų 8 centimetrų vaikiškas pėdutes, tai dabartinės moterys laužo save pačiais įvairiausiais būdais, kad jų kūnas išliktų vaikiškas, nors organizmas iš visų jėgų stengiasi tapti suaugęs, t.y. moteriškas. Pasninkai-badavimai, stebuklingų jauninančių kremų įtrynimas, top-modelių mėgdžiojimas – viso to reikalauja kraugeriai glamūro dievai. Ir, žinoma, pinigų. Daug pinigų. O investicijų efektyvumas – labai abejotinas. Bet jeigu išgalvota pati problema, tai ir priemonė nuo jos gali veikti visiškai virtualiai, vien tik pirkėjos galvoje.

Moterys turi stebuklingus amuletus nuo baimės pasenti – pačias įvairiausias kosmetikos priemones. Ir nors dauguma jų veikia kaip placebo, psichologine prasme čia nėra nieko blogo, juk kuo daugiau kontaktuojate su nemėgstama kūno dalimi, kuo labiau ja rūpinatės, tepdamos kremais, tuo greičiau su ta dalimi susitaikote.

Grožio industrija sėkmingai pardavinėja žmonėms pasitikėjimo savimi jausmą, štampuodama indelius, kurių turinys suteikia vilties išmokti kontroliuoti laiką.

Viso šito su kūnu susijusio ažiotažo centre puikuojasi Liesumo Kultas, kuriam tarnauja milijonai moterų ir kuris išties tapo grandiozine pasaulinio masto religija.

„Mergaitės, ar galima sustorėti nuo braškių? Man taip jų norisi!“ – klausinėja viena kitos socialiniuose tinkluose moterys. Autoritetingos Guru, Didžiojo Liesumo Kulto žynės nenumaldomos: „Galima, bet tik nedaug, bet ir tai jeigu tik neturite tokių nuodėmių Kultui kaip raukšlės įvairiose kūno vietose“.

Religiniai ritualai – pritūpimai, atsispaudimai – panašiai kaip nusilenkimai ir klūpėjimas bažnyčioje, pakeičia moterų savijautą ir tam tikram laikui panaikina kaltės jausmą.

Jeigu valgei po šeštos vakaro, už šią nuodėmę tavęs laukia atpildas – keli nereikalingi kilogramai, ir tu privalai išpirkti šį nusidėjimą kankyne sporto salėje.

Neretai liesumo kultas teisinamas tuo, kad būti liesa – sveika. Tačiau nesibaigiančios dietos duoda priešingą rezultatą – sunkius psichinius ir somatinius susirgimus. Pats didžiausias mirtingumo nuo psichinių ligų procentas tenka anoreksijai.

Refeeding Syndrome, sindromas, atsirandantis nuo atsinaujinusio maitinimosi, pirmą kartą buvo aprašytas po II Pasaulinio karo, kai išsekusios koncentracijos stovyklų aukos mirdavo, pradėjusios valgyti daug maisto, dėl ko sustodavo širdis.

Parduodama idėja, atseit visada galima numesti dar šiek tiek svorio, net jeigu tas svoris ir taip nepakankamas: juk tai įrodė koncentracijos stovyklos. Tačiau kaip rodo tyrimai, pradėję aktyviai mesti svorį žmonės, turintys „normalų“ svorį, rizikuoja susilaukti maitinimosi įpročių sutrikimų, o vėliau priaugti svorio – šį kartą jau išties nereikalingo. Būtent šie žmonės su labai didele tikimybe, praėjus šiek tiek laiko po eksperimentų su dieta, užklups patys save vidury nakties virtuvėje, pilna burna kotletų, kuriuos užsigers riebiais barščiais.

Nenumaldoma „koncentracijos stovyklos“ logika veda į tai, kad maistas svorio metimo kulto išpažinėjams tampa nuolatiniu neapykantos objektu ir tuo pat metu „nuodėmingu“ džiaugsmu, aistringu troškimu ir nerimo šaltiniu, o viso to rezultatas – neurozė.

Jeigu Froidas gyventų mūsų laikais, jis tikriausiai rašytų ne apie seksualinius, o apie mitybos sutrikimus, pasakotų kaip apetito ir noro valgyti slopinimas pavirsta neurozėmis, neapykanta sau pačiam ir susinaikinimu.

Normalizuoti svorį ilgam laikui ir tuo pat metu nepasigauti psichinių sutrikimų darosi beveik nerealu: nelaimingi liesumo kulto tarnai kankina save dietomis, paskui persiryja, vėl dieta – ir taip be pabaigos.

O su dieta susijusioms firmoms irgi naudinga, kad jų klientai „pralaimi“: vadinasi, jie sugrįš, kad sekantį kartą dar geriau pasistengtų. Bet koks verslas siekia įgyti pastovių klientų, ir dietos šia prasme – idealus variantas. Kai svoris sumažėja, klientai priskiria visą sėkmę dietai, nepagalvoję, kad netrukus sugrįžęs svoris – irgi dietos dalis.

Kad svoris būtų išties normalizuotas, kaip ir požiūris į maistą, reikia paprasčiausiai nustoti tiek daug galvoti apie svorio metimą. Taip, mes dažnai valgome dėl to, kad mums liūdna. Mes norime kažko skanaus, nes tai ramina. Ir kaip tik visa tai yra absoliučiai normalu! Maistas tampa „nuodėmingu malonumu“ tik tuo atveju, jeigu jūs tą nelaimingą tortuką pavogėte iš parduotuvės. Ir jau tikrai kur kas geriau atsikratyti streso torto pagalba, negu dar labiau jį sustiprinti nesiliaujančia dietų kankyne. Geriau būti apkūniai ir sveikai, negu liesai invalidei.

Sprendimas nemesti svorio visiškai nereiškia, kad žmogui nusispjauti į save. Viskas atvirkščiai: žmogus pasirengęs įsiklausyti į savo kūną, suprasti, kaip jis stengiasi užtikrinti jam pilnavertį gyvenimą, suprasti, ko jis, kūnas, nori.

Tai kam gi moterims visi tie dietų žygdarbiai? Kuo pateisinamas liesumo kultas? Viskas tam, kad pasijaustum sėkminga ir reikalinga vyrams. Be to, kaip ir daugumoje tradicinių kultūrų, liesumo kulto inkvizitorėmis, kurios kankina moteris, tampa kitos moterys. Kažkur mergaites specialiai atšeria, kažkur daromi moteriški apipjaustymai, o kažkur dieną naktį kala į galvą: „Tu stora, mesk svorį, mesk svorį, mesk svorį!“ Ir visa tai vienos moterys daro su kitomis moterimis, turėdamos be galo kilnių tikslų: kitaip nesusirasi gero vyro!

O štai su „geru vyru“ kaip tik ir prasideda problemos. Nes štai tą Barbę su „bičių sugeltomis“ lūpomis vyrui labai sunku pamilti kaip žmogų – tai greičiau pašaipų ir paniekos objektas. Tačiau toji pati Barbė gali būti pakankamai populiari tarp vyrų, kurie visai nesiruošė žvelgti į ją kaip į žmogų, jiems ji yra viso labo daiktas ir statuso rodiklis: „Galiu sau leisti žmoną – foto modelį“. O vyras tokiai moteriai – viso labo manipuliacijų objektas. Manipuliuojama žodžiais arba seksu (daugmaž į tai susiveda visi populiarūs treningai apie „tikrąjį moteriškumą“). Trumpiau tariant, apie jokius laimingus ir harmoningus santykius čia ir kalbos būti negali. Išties mylintis vyras netyrinės per padidinamą stiklą liūdnai pagarsėjusio celiulito, jis jo gali apskritai nepastebėti, o štai sadistas ir manipuliatorius – būtinai atkreips dėmesį ir pasišaipys. Ir dauguma moterų, įpratintų neapkęsti savęs ir savo kūno, laiko tokią „meilę“ savaime suprantamu dalyku.

Svarbiausias klausimas – ką masinė kultūra laiko meile. Kažkas įsitikinęs, kad „Romeo ir Džiuljeta“ – istorija apie dviejų paauglių hormonų karštligę, kuri po penkių dienų nuo pažinties pasibaigė dviguba savižudybe – tai ir yra meilė.

Su santykiais tarp vyrų ir moterų susijęs dar vienas šiuolaikinis stabas – seksas. Ir su juo šiandien ne viskas gerai. Jeigu anksčiau idealu buvo moteris su šaltoku seksualiniu temperamentu, tai po seksualinės revoliucijos seksas tapo ne šiaip laisvas – jis tapo praktiškai privalomas. Moterys, kurios pastoviai galvoja apie tai, kas negerai su jų kūnais, tuo pačiu pradeda galvoti, kas negerai su jų seksu.

Visiškai neseniai į akis krito straipsnis moteriškame žurnale, kur skaitytojoms buvo patariama rinktis pozas seksui tokiu būdu, kad naujas partneris nepastebėtų figūros trūkumų ir raukšlių atitinkamose vietose. Mažai kas visiškai patenkintas savo kūnu, ypatingai moterys… Dėl to nenuostabu, kad šitiek moterų nepatiria malonumo iš sekso: sunku pajausti orgazmą per atsakingą viešą pasirodymą publikoje (tegu tik iš vieno žmogaus). Būtent tuo panašių straipsnių autoriai laiko seksą.

Vyrai irgi nepalikti nuošalyje. Jiems reikia įbrukti brangų automobilį kaip sėkmės simbolį ir Viagrą – kaip būdą „patenkinti“ moterį. Ir visa tai irgi neturi nieko bendro su laime ir meile, tai viso labo statusas ir nesibaigiančios lenktynės dėl dar aukštesnio statuso.

Kodėl gi mums taip rūpi išoriški pasisekimo simboliai?

Grožis priklauso nuo to, kuris žiūri, tačiau kad įžvelgtum grožį, turi žiūrėti su meile. Tik pamilęs žmogus gali atrasti neregėtą grožį tame, kas dar vakar tebuvo vienas iš septynių milijardų planetos gyventojų. Tačiau dabar kito žmogaus meilę būtina užsitarnauti konkrečiomis savybėmis. Įgimtas poreikis jaustis mylimam niekur nedingo, tačiau šiandien jį patenkinti labai sudėtinga.

Šiuolaikiniai vyrai ir moterys žvelgia vienas į kitą su nerimu, būgštavimu, priekabiai vertina vienas kitą. Kaip Adomas ir Ieva, kurie paliko besąlygiškos meilės rojų ir pradėjo droviai dangstytis figos lapeliais – tik tie „lapeliai“ mūsų laikais labai jau suvešėjo, reikalauja vis daugiau emocinių ir finansinių investicijų.

Meilė (sau ir kitam) – ne prekė, kurią galima nusipirkti už liesumo, grožio ar aukšto statuso valiutą. Meilė – tai ilgalaikio vidinio darbo su savimi rezultatas. Darbo su savimi, o ne su savo kūnu. Ir jeigu širdyje neturime meilės, tai visi tie beviltiški mėginimai ją įsigyti, padarius kūną idealiu ir susiradus idealų partnerį – pasmerkti žlugti.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti