Ką darytumėte jūs?
Denis pareina namo iš mokyklos kaip įprasta: pripėduoja tik ką išvalytas grindis, eidamas paskui save numeta kuprinę, pusiau suvalgytus priešpiečius ir striukę. Jo motina pasižiūri į jį, sušnypščia taip, kaip tai gali padaryti tik motinos ir palydi jį nuvargusiu žvilgsniu. “Deni, kodėl gi tu visuomet turi įsiveržti į namus kaip tornadas?” Denis pasimėgdžioja taip, kaip ir visuomet, kai išgirsta tokį motinos komentarą. Besisukiodamas aplinkui jis nuo lentynų numeta dar keletą daiktų ir keliauja link savo tikslo, kuriuo, žinoma, yra šaldytuvas.
Kol motina nuo grindų surenka pirmosios jo destrukcijos bangos nuolaužas, Denis jau įgudusiai kuria naują – rausiasi po šaldytuvą, išvarto jogurto indelius, išpila sultis, apdaužo obuolius ir palieka neuždengtus maisto likučius. Po šios šiukšlinos ekspedicijos jis suranda keksiuką ir pradeda skųsti motinai, kad ji niekuomet nenuperka nieko gero valgyti. Jis vienu kąsniu praryja pusę keksiuko ir užsikosėjęs kitą pusę ištrupina ant svetainės kilimo. Kai motina pasiima šluotą ir eina sušluoti trupinių, jis pamato, kad ji nelabai visu tuo patenkinta, tačiau tai jo visiškai nejaudina ir jis toliau trupina ant grindų.
Ji nekenčia tokio jo kiauliško elgesio, jaučiasi bjauriai, nes žino, kad jis, prisivalgęs keksų, net nepalies pietų, kuriuos ji gamino visą pusdienį. “Deni, ar tu nematai, kad aš ruošiu pietus?!” sako ji. “Aš norėčiau, kad tu dabar neprisivalgytum.”
Burna, pilna antrojo kekso, Denis sumurma kažką panašaus į “na ir kas.”
Jo motina piktai pažiūri į jį, o neištarti žodžiai lieka kyboti ore. “Ką tu pasakei?” Ji negali patikėti, kad jo amžiuje ji dar turi priminti jam pasakyti žodį “prašau.”
Denis pakankamai protingas, kad suprastų jos įspėjantį žvilgsnį, tačiau nepakankamai išmintingas, kas suprastų savo grubių manierų poveikį. Sarkastišku ir pabrėžtu tonu jis pasako “prrrrašau”. Mama atneša jam stiklinę pieno, servetėlę ir lėkštę. “Aš prašiau tik pieno,” sumurma Denis. Jis per visą virtuvę meta į gniužulėlį suglamžytą keksiuko popierėlį ir mėgina pataikyti į šiukšlių dėžę. Šluodama trupinius ir rinkdama servetėles bei popieriukus jo motina pažiūri į jį ir sako: “Kol bus paruošta vakarienė, verčiau paskaityk knygą.”
“Kodėl aš visuomet turiu tai daryti?” surinka jis. Ir tai pabaiga. Iš garsumo, kuriuo jis įjungia televizorių, Denio motinai tampa akivaizdu, kad ir vėl ji vakarienę valgys viena ir kad diskusijos bet kokia tema baigtos. Motina pačiumpa nuo lentynos lėkštes, deda jas ant stato ir skundžiasi (tikriausiai sau): “Aš nesuprantu, kodėl tu negalėtum būti šiek tiek mandagesnis ir paslaugesnis…”
Paslėptas signalas
“Tu gali būti su manimi nepagarbus ir elgtis, kaip nori pats; dėl to tu nepatirsi jokių pasekmių. Aš nedarysiu nieko, kad pakeisčiau tavo elgesį, taigi gali taip elgtis su manimi iki mano gyvenimo pabaigos.”
Pagalvokite apie tai
Bjauru girdėti, kai vaikas taip nepagarbiai ir grubiai elgiasi su savo tėvais. Tačiau liūdnas faktas yra tai, kad netgi geri vaikai tokio elgesio išmoksta iš savo bendraamžių, filmų ir televizijos laidų. Daugelis tėvų patiria stresą, matydami taip elgiantis savo vaikus ir klaidingai mano, kad jie neturi jokių galių pakeisti tokį jų elgesį.
Daugelis tėvų pradeda teisingai – moko savo mažylius sakyti “prašau” ir “ačiū”. Tačiau bėgant laikui varginantys priminimai ir užimtos dienotvarkės pertraukia šias pamokas. Keletas grubių ir nepagarbių žodžių praslysta nepastebėti ir labai greitai atsiranda nemalonus elgesys – o vaikui augant jį pakeisti darosi vis sudėtingiau. Tai lyg dėmė ant sienos; jeigu pakankamai dažnai praeisite pro ją, pradėsite jos nebepastebėti. Ir kuo ilgiau ji ten yra, tuo sunkiau ją nuvalyti.
Stulbinanti realybė yra ta, kad šiuo atveju problema yra ne pats nepagarbumas, tačiau žymiai didesnio sudėtingumo simptomas: iš vaiko pusės – nesugebėjimas suprasti, ko iš jo tikimasi ir autoritetų hierarchijos sumišimas, o iš tėvų pusės – nesugebėjimas aiškiai išdėstyti savo lūkesčių.
Ką jūs galite pakeisti
Pirmas žingsnis, kurį turite žengti, norėdami ištaisyti šią bjaurią padėtį – tai sukurti tinkamą autoritetų hierarchiją. Kitais žodžiais tariant, tai pats laikas leisti savo vaikui suprasti, kad viršininkas esate jūs! Norėdami tai padaryti, pirmiausia patys turite tuo patikėti ir duoti sau leidimą būti atsakingais. Suvokite tiesą, kad norint, kad jūsų vaikas taptų atsakingu bei geru žmogumi, jūs privalote jį mokyti ir nukreipti jį tinkamu keliu. Jūs turite vos keletą metų, kad sukurtumėte pamatus, ant kurių jis statys savo visą gyvenimą.
Jeigu jau nusprendėte paimti kontrolę į savo rankas, pradėkite kurti aiškius lūkesčius bei taisykles, kurių turi laikytis jūsų vaikas. Kaip rodo Denio pavyzdys, jeigu jūs leidote savo vaikui būti grubiu ir nepagarbiu, nepataisydami jo elgesio, jūs iš tikrųjų sukūrėte aiškius lūkesčius – ir visi jie neteisingi! Ženkite keletą didelių žingsnių atgal į vaiko ankstyvą amžių ir reikalaukite, nepriklausomai nuo jo amžiaus, kad jis sakytų “prašau”, “ačiū”, “ar aš galiu?”
Kai jis to nedaro, venkite erzinančios klišės “Ką tu sakei?” Vietoj to perfrazuokite savo vaiko prašymą taip, kaip norėtumėte jį išgirsti: “Deni, aš norėčiau, kad tu sakytum “Mama, ar galėtum man atnešti stiklinę pieno?” Jeigu jis nepakartoja savo prašymo taip, kaip jūs norėjote, tegul valgo savo keksą neužsigerdamas (jeigu iš viso leisite jam jį valgyti). Svarbiausia būti atkakliems. Nepraleiskite nepastebėto nei vieno nepagarbaus komentaro.
Leiskite savo vaikui žinoti savo ketinimus. Pripažinkite, kad leidote jo elgesiui būti nekontroliuojamam, tačiau taip daugiau nebus. Aptarkite savo lūkesčius ir kalbėkite nedviprasmiškai. “Aš tikiuosi, kad kalbėdamas su manimi ir savo Tėvu būsi pagarbus ir mandagus.”
Privilegijos
Jeigu jau nustatėte aiškius lūkesčius ir sėkmingai taisėte jo elgesį kelias savaites, laikas žengti kitą žingsnį. Sudarykite savo vaiko privilegijų sąrašą – pavyzdžiui, laisvę žiūrėt televizorių, naudotis telefonu, važinėti dviračiu. Į šį sąrašą gali įeiti desertai, pavėžėjimas iki draugo namų, apsilankymai pas draugus, jų priėmimas namuose ir t.t. Sąrašas gali būti begalinis. Surašykite privilegijas ant popieriaus lapo ir su kiekvienu netinkamo nepagarbaus elgesio atveju po vieną nubraukite. Kiekvieną savaitę sudarykite naują sąrašą ir pradėkite iš pradžių.
Kita priežastis, dėl kurios reikia atvesti tokius vaikus kaip Denis į teisingą kelią – faktas, kad galbūt jis ir gali taip elgtis ne namuose, tačiau namuose jis viduje suvokia, kad neturėtų su savo tėvais elgtis taip grubiai. Daugelis vaikų žino, kad tai, ką jie daro, yra blogai ir jie nesupranta, kodėl niekas jų nedrausmina. Bėgant laikui šis sąžinės balsas vis prityla ir vaikas pradeda priimti grubų ir nepagarbų elgesį kaip normalų.
Paskutinis, tačiau labai svarbus dalykas: įsitikinkite, kad kalbėdami su vaiku patys elgiatės pagarbiai. “Daryk tai, ką aš saku, o ne kartok, ką aš darau” nėra efektyvi auklėjimo filosofija. Jūsų kaip tinkamo pavyzdžio veiksmai yra būtini, norint ištaisyti nepageidaujamą elgesį.
