Nepavykusi santuoka kaip „linkėjimai“ iš praeities

Visi žinome tokias patarles kaip „Ką pasėsi, tą ir pjausi“ ar „Kaip šauksi, taip atsišauks“. Suprantame, kad egzistuoja savotiškas bumerango dėsnis, tačiau retai pritaikome jį sau patiems.

Gyvenime likimas suveda mus su reikalingais žmonėmis, kad išmoktumėm konkrečias pamokas ir ištaisytume klaidas.

Juk dviejų mylinčių širdžių sąjunga tai vienas sunkiausių išbandymų, kai mūsų charakteriai ir pasaulėžiūros patiria itin didžiulius krūvius.

Pernelyg painu? Paaiškinsiu, pateikdamas pavyzdį.

Tarkime, turėjote vaikiną, kuris jus dievino ir svajojo jus vesti. Tačiau jūs jį palikote, kadangi į jus dėmesį atkreipė viršininko sūnus. Santuoka su juo žadėjo jums aukso kalnus, puikią karjerą, užsienio komandiruotes, pasiturimą gyvenimą. Ir jūs palikote tą, kuris jus mylėjo labiau už gyvenimą.

Būkite tikra, kad išsiskyrimo su viršininko sūnumi atveju ir santykiuose su kitais žmonėmis jums neišvengiamai susiklostys analogiška situacija ir ji kartosis iki to laiko, kol neįsisąmoninsite pamokos ir nepasielgsite kaip reikia. Kaip kompiuteriniame žaidime: nori pereiti į aukštesnį lygį – atlik visas pirmojo lygio užduotis.

Tačiau prieš santuoką niekas negalvoja apie blogus dalykus ir apskritai nežiūri į priekį. O veltui. Jau patys argumentai, kuriais vadovaujasi žmonės, susiruošę tuoktis, gali labai daug pasakyti apie tolimesnį poros gyvenimą.

Taigi – akla aistra. Tai klasikinis pavyzdys, kai kartojama anksčiau padaryta klaida arba pakartojama jūsų tėvų kitados daryta klaida. Panagrinėkime konkretų pavyzdį.

Vyriškis buvo teikiantis vilčių jaunas mokslininkas, tačiau taip smarkiai mylėjo savo sužadėtinę, kad metė visus mokslinius darbus ir išdavė savo, kaip mokslininko, pašaukimą.

Po skyrybų jis tarsi pakvaišo dėl darbo ir karjeros, o moterų stengiasi vengti. Jis prisimena ankstesnes klaidas, dėl to pasąmonėje bijo santuokos, kaip kiti žmonės bijo vandens, uždarų erdvių ar aukščio.

Tačiau kadangi jis šios pamokos iki galo neišmoko, mūsų herojus vėl patenka į analogišką situaciją.

Mokslininkas vėl įsimyli kaip berniukas ir apsauginiai barjerai subyra, baimė pasitraukia į antrą planą.

Atrodytų – gyvenk ir džiaukis. Kur tau!

Praėjus tam tikram laikui, mūsų herojui vėl iškyla analogiška problema. Vėl tenka rinktis tarp pašaukimo ir meilės ir priimti teisingą sprendimą, kuris šiuo konkrečiu atveju atrodo taip: meilę ir darbą visiškai įmanoma suderinti, negalima išduoti savęs ir atsisakyti savo pašaukimo.

Kitas klasikinis pavyzdys – „atėjo laikas“. Jeigu tuokiatės ne dėl to, kad visa širdimi pamilote, o dėl to, kad „jau laikas“, ar dėl to, kad draugai ir draugės jau seniai sukūrė šeimas – turite pagrindo sunerimti. Biologiniu požiūriu jūs paprasčiausiai sulaukėte santuokinio amžiaus ir esate pasirengęs sukurti šeimą ir susilaukti vaikų (dažnai visiškai nesąmoningai). Psichologiniu požiūriu troškimas tuoktis „kaip visi“ pastūmėja žmogų veiksmams. Tokius scenarijus jūs galėjote stebėti pas savo tėvus, pažįstamus ir kyla noras pamėginti tą scenarijų pakartoti.

Santuoka iš išskaičiavimo. Vestuvių epidemija, kaip taisyklė, prasideda paskutiniame universiteto kurse. Kai trūkinėja seni ryšiai, keičiasi įprastas gyvenimo ritmas, vaikinus ir merginas maloniai šildo viltis, kad dviese ne taip baisu pradėti naują gyvenimo etapą. Jie nusižiūri sau tinkamą partnerį – perspektyvesnį, turtingesnį, su butu, automobiliu…

Tačiau tokia santuoka gali būti laiminga tik tada, kai porą jungia jausmai ir dvasinė giminystė.

O jeigu sprendimas priimamas vadovaujantis išskaičiavimu, laimingos santuokos tikimybė lygi nuliui. Žvelgiant psichologiniu aspektu, tokia santuoka yra ne kas kita, kaip noras išsisukti nuo problemų, permetant jas kitam žmogui (vyrui ar žmonai).

Toks noras ir suprantamas, ir galbūt netgi teisėtas, tik realybėje niekas mūsų problemų už mus neišspręs. Ir kad ir nuo kokių bėdų mes bandytume pasislėpti (vienatvė, skurdas, tėvų diktatūra), jos vis tiek mus pasivys. Ir tai tęsis iki to laiko, kol nesurasime savyje jėgų savarankiškai išspręsti problemą.

Jeigu savo vyre labiausiai vertinate pinigus – būkite pasiruošusi, kad anksčiau ar vėliau jis juos praras ir jūs pasiliksite su suskilusia gelda.

Jums imponuoja jo statusas visuomenėje ir patikimumas? Deja, jau ne už kalnų ta diena, kai jis liks be darbo.

Ir tai ne pikto likimo kaprizai, tai – psichologinės pamokos. Kiekvienam teks nueiti savo kelią ir daug ko išmokti.

Daug jaunų merginų puola tekėti, protestuodamos ar bandydamos atsikratyti pernelyg diktatoriškos tėvų kontrolės. Ir patenka į dar didesnius spąstus, tik dabar jas engia vyras. Esmė čionai ta, kad priklausomybę nuo kokio nors žmogaus ir paklusnumą jos „nešiojasi“ su savimi ir transliuoja visam aplinkiniam pasauliui. Netgi tas, kuris niekada nebuvo namų despotas, pavirs tokiu dėl tos priežasties, kad pasąmonėje jūs šito trokštate. O jums belieka dūsauti ir kalbėti: „Ką gi, turbūt toks mano likimas“. Tačiau tai ne likimas, tai pamoka, kurią turite išmokti.

Dėl to reikia keistis. Reikia tapti asmenybe.

Reikia išmokti būti nepriklausomu nuo kitų žmonių nuomonės.

Tada ir gyvenimas pasikeis į gerąją pusę.

Solidesnio amžiaus damoms su vaiku ant rankų stimulu tuoktis gali tapti baimė. „O ką, jeigu po metų jau bus per vėlu?“, „Kam aš būsiu reikalinga?“, „Vaikui juk reikalingas tėvas“… Kartais sutinkamas ir toks argumentas: „Pavargau laukti princo, tegu bus bent jau toks vyras“. Kitaip sakant, čia tas atvejis, kai moteris išteka ne už to, už kurio norisi, o už to, kuris pasipainiojo po ranka.

Jeigu praėjus kažkiek laiko ji sugebės surasti sutuoktinyje gerų savybių, santuoka gali pavykti.

Tačiau greičiausiai ji visą gyvenimą prisimins, kad leidosi į kompromisą ir ištekėjo už ne savo lygio žmogaus. Negalima atmesti, kad po kelių tokios santuokos metų ji išties sutiks savo princą, juk kiekvienas žmogus traukia prie savęs tas aplinkybes ir tuos žmones, apie kuriuos jis svajoja. Tiesiog ne kiekvienam pakanka kantrybės sulaukti, kol bus įvykdytas „užsakymas“.

Tarkime, jūs jaunas žmogus, užimate geras pareigas su geru atlyginimu, turite butą, automobilį. Tačiau visa tai nedaro jus laimingu, jūs svajojate tik apie šeimą ir vaikus. Tokiu atveju jūs esate arba žmogus, kurį psichologai vadina „nerealizuota asmenybe“, arba – susiformavusi suaugusi asmenybė. Atskirti šiuos du tipus pakankamai paprasta. Nerealizuoti žmonės galvoja, kad gali būti laimingais tik tada, kai yra kam nors reikalingi. Jie visą laiką skundžiasi rūpesčiais, kuriuos sau patys ir užsikrovė. O susiformavusi suaugusi asmenybė pati išsivysčiusi pakankamai stipriai ir gali padėti kitiems. Susiformavusi suaugusi asmenybė dėl nieko nesiskundžia, priešingai, pas ją pastoviai ateina išsiverkti kiti žmonės. Ir išeina, gavę paramą.

O dabar kelios išvados apie santuokų tipus, kad galima būtų padirbėti su psichologinėmis klaidomis.

  • Santuoka tapo netikėta abiem partneriams. Netikėta, kadangi pagal visas taisykles ir papročius jie vienas kitam „ne pora“. Pas juos gali būti, pavyzdžiui, visiškai skirtingi socialiniai statusai, bendravimo ratas, materialinė situacija ar skirtingas amžius.
  • Santykiuose yra daug iš anksto nulemtų dalykų. Pavyzdžiui, santykiai iš šalies atrodo kaip nesuderinami su laimingu bendru gyvenimu. Pora gali pastoviai pyktis ir bartis, ir tuo pat metu abu žmonės neįsivaizduoja gyvenimo be vienas kito.
  • Vieno iš partnerių priklausomybė nuo kenksmingų įpročių. Tokią situaciją visada lydi vieno iš partnerių kančios.
  • Nėra vaikų. Uždarytos ateities požymis. Tokie santykiai egzistuoja tam, kad partneriai permąstytų savus bruožus, kad neperduotų šių klaidų ateities kartoms. Jei apmąstymo nėra, dažniausiai tokios santuokos išyra.
  • Problemos su vieno iš partnerio sveikata. Situacija reikalinga tam, kad būtų pažadinti aukščiausi meilės aspektai, tokie kaip užuojauta ir rūpestingumas, kurie galėjo nepasireikšti jei situacija būtų ne tokie komplikuota.
  • Santuoka sudaroma netikėtai ir greitai, o paskui visi santykiai su kitais žmonėmis, tame tarpe ir giminaičiais, nutrūksta dėl persikėlimo į kitą gyvenamą vietą ar išvis užsienį.
  • Labai greita santuoka po poros savaičių ar dar trumpesnės pažinties. Tokiuose santykiuose viskas vyksta labai sparčiai, aistros apogėjuje ir pora suvokia savo naują situaciją tik praėjus tam tikram laikui. Ir sutuoktiniams reikalinga jėga bei sąmoningumas, kad visa tai priimtų.

Retai, bet atsitinka, kad žmonės gyvena drauge daug metų ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be vienas kito. Jie ne įsimylėję, jie myli vienas kitą iš tikrųjų, priimdami partnerius tokiais, kokie jie yra, su visais trūkumais ir gerosiomis savybėmis.

Psichologiniu požiūriu tokie sutuoktiniai įveikė visus išbandymus, išmoko visas pamokas, ištaisė visas klaidas ir dabar džiaugiasi vienas kitu, vertindami kiekvieną akimirką, kurią likimas jiems skyrė. Jų likimai susijungė, juos susiejo tvirti ryšiai, o ne grandinės ar pančiai, kaip pas daugumą žmonių.

Jie patiria aukščiausią meilės fazę – mokėjimą duoti ir rūpintis iš tikrųjų, ir dėl to jie laimingi.

Viliojanti perspektyva?

Tai padirbėkite su savimi.

Ir turėkite galvoje, kad visi išbandymai – tai jūsų ankstesnių veiksmų ir poelgių, jūsų pasirinkimo, sąmoningo ar nesąmoningo, rezultatas.

Taisykite klaidas, ženkite per gyvenimą atvira širdimi, dovanodami meilę.

Ir tada neišvengiamai sutiksite savo laimę.

Šaltinis