Nepergyventos emocijos pritraukia į gyvenimą nepergyventus įvykius

Šiame straipsnyje kalba eis apie emocijas. Neseniai gavau laišką iš kliento, jame jis savo emocijas vadina silpnybe. Susimąsčiau, kodėl taip yra. Juk emocijos – tai galia, jeigu mes jų neslopinsime, o pergyvensime iki galo.

Kas vyksta su emocijomis gyvenime? Žmonės bijo pergyventi skausmą, mūsų visuomenėje uždraustas pyktis, vaikų prašome garsiai nesijuokti. Visa tai sukelia emocines traumas ir, kaip pasekmę – emocinius blokus kūne.

Dažnai nutinka taip, kad mes metame pusiaukelėje savo emocines traumas, bijodami pergyventi jas iki galo.

Po skyrybų moterys persijungia į kitus santykius ar susiranda atgaivą vaikuose, religijoje, kūryboje. Praradusi kokias nors gyvenimiškas galimybes, moteris stengiasi negalvoti apie tai, pamiršti, nukreipti visą dėmesį į kažką kita, guosdama save gausybe „užtai kad…“

Praradusi vaiką, moteris atmeta visas emocijas ir susifokusuoja ties maldomis ir to, kas įvyko, nagrinėjimu.

Kai gyvenime nutinka kažkas traumuojančio, mes pradedame ieškoti priežasčių, išeičių ar atsipalaidavimo. Arba stengiamės užsimiršti. Tačiau skausmas ir trauma niekur nedingsta, visa tai lieka giliai mumyse ir trukdo jausti džiaugsmą bei gyvenimo pilnatvę. O itin niūriomis dienomis mes galvojame apie tai, kaip galėjo viskas susiklostyti, jeigu ne…

Dėl iki galo nepergyventų psichologinių traumų, negatyvios emocijos toliau mus lanko metų metus, kol neišmokstame gyventi su tuo skausmu gyvenimo fone: „na, taip jau gavosi, tai mano kryžius iki gyvenimo pabaigos“.

Be vidinio nepasitenkinimo, depresijos, ligų, nepergyventos emocijos formuoja mūsų gyvenimo įvykius.

Jos ieško galimybių įsikūnyti, realizuotis, pagaliau, pilnu mastu, kad žmogus jas pergyventų ir paleistų.

Ir kiekvienas naujas pabėgimas nuo skausmo sugrąžina atgal į tą ratą.

Mano klientė per gimdymą prarado vaiką. Tai buvo dar tarybiniais laikais. Verkti ir sielvartauti buvo nepriimta. Dar ilgą laiką ją laikė gimdymo namuose, kur ji niekaip negalėjo išsilaisvinti nuo skausmo. Ji praleido penkias beprotiškas dienas ligoninėje, stebėdama laimingas mamas, kurios maitina savo naujagimius. Ji paprasčiausiai slopino savo emocijas.

Už gimdymo namų sienų jos laukė įprastas gyvenimas, be paguodos ir užuojautos, be galimybės pabūti vienai ir paprasčiausiai susigaudyti, kas atsitiko. Jai netgi neparodė mirusio kūdikio. Laikas padėjo užslėpti šį skausmą dar giliau. Ir po metų ji vėl pastojo. Visus 9 nėštumo mėnesius ji vaikščiojo su klaikiu stresu, didžiulėje baimėje, nujausdama nelaimę. Gimė berniukas, kuris iškart rimtai susirgo.

Sekantis gimdymas – vėl siaubo ir baimės emocijos. Gimė dukra, kuri vos nenumirė kūdikystėje. Visi vaikai labai sirgo ir buvo silpni. Visus 7-10 jų augimo metus motina gyveno baimėje. Įsivaizduojate tokį gyvenimą?

Kitas atvejis. Moteris susitikinėja su vyru, įsimyli, pradeda jausti jį širdimi. Ir čia jis pasiūlo skirtis ir pradingsta. Dar ne vienus metus ji lauks ir tikės, kad jis sugrįš. Ji nebendraus su vyrais, su puikiais vyriškiais, su kuriais galėjo būti laiminga. Kodėl? Prieš tai buvę santykiai dar nepergyventi.

Kol kažkoks skausmas nepasiekia savo pabaigos, lieka iki galo nepergyventas – mūsų sąmonė suks jį ratu iki to laiko, kol jis nesuras išėjimo į realybę.

Štai dėl ko baimės, kurias rūpestingai vejame šalin, labai dažnai realizuojasi. Mes nepergyvename jų, bėgame nuo jų, tačiau mūsų sąmonė siekia harmonijos ir išsilaisvinimo nuo baimių – dėl to jos vėl ir vėl mus atakuoja.

Nepergyventos emocijos – kaip nebaigtas žiūrėti filmas, neužbaigtas eilėraščio posmas. Mūsų sąmonė priversta grįžti prie jų vis iš naujo ir iš naujo, kad užbaigtumėte, kas pradėta ir nusiramintumėte.

Ir šiuo atveju sąmonei bet koks finalas yra geriau, negu nutrūkęs (netgi geroje vietoje) scenarijus.

Nepergyventos emocijos dėl išsiskyrimo su vyriškiu – tai amžina baimė būti pamestai. Ir suveikti ji gali visiškai tuščioje vietoje.

Nepergyventos emocijos dėl prarasto vaiko – ar tai būtų abortas, ar persileidimas – tai amžina baimė dėl vaikų, hipergloba, įtampa, kontrolė arba priešingai – pataikavimas vaikams visais įmanomais atvejais. Ir viena, ir kita neigiamai atsiliepia vaiko gyvenimui.

Nepergyventos emocijos dėl vertingo dalyko praradimo – tai amžinas to dalyko ieškojimas ir nesugebėjimas gyventi realioje dabartyje, mėgaujantis kiekviena jos akimirka.

Mano mama kartą prarado labai reikšmingą jai chrizolito žiedą. Praėjo 7 metai, tačiau ir dabar, kai ji užeina į virtuvę (dažnai palikdavo joje papuošalą), ir kai turi laisvą minutėlę, ji pradeda kraustyti spinteles ir stalčius, ieškodama to žiedo, bambėdama ir nervindamasi, milijoninį kartą klausdama manęs, ar aš jo nemačiau.

Nepergyventos emocijos dėl gyvūno praradimo – tai kitų gyvūnų baimė, amžinas liūdesys, matant panašius šuniukus ar kačiukus, liūdesys, kuris apima matant, kaip kiti džiaugiasi savo gyvūnais.

Kol palikome savo viduje kažkokį neužbaigtą scenarijų – niekada neturėsime absoliučios ramybės. Visada kažkas grauš iš vidaus ir vers jaudintis visiškai tuščioje vietoje. Dėl to yra esminiai momentai gyvenime, kuriuos reikia pergyventi iki finalo.

Kokias situacijas reikia būtinai pergyventi?

  • Skyrybos (išsiskyrimas);
  • Vyro mirtis;
  • Abortas;
  • Persileidimas;
  • Vaiko praradimas;
  • Artimo žmogaus mirtis;
  • Mylimo augintinio mirtis;
  • Svarbaus daikto praradimas;
  • Savo paties ir artimųjų ligos;
  • Gėdinga situacija iš praeities;
  • Nesusitaikymas su kokia nors situacija;
  • Nepripažintos emocijos (neišreikšta meilė ar dėkingumas);
  • Neatiduota skola (moralinė, dorovinė, materiali.

Bet koks meilės praradimas pergyvenamas iki galo, jei žmogus leis sau pergyventi tokias emocijas: pyktį, sielvartą, baimę ir apgailestavimą dėl prarastų galimybių.

Mes paliekame po savęs ne tik nepergyvento skausmo, bet ir nepergyventos meilės „uodegas“. Ir tada mums pasiunčia panašius žmones ir vis iš naujo ir iš naujo moko mus mylėti.

Šaltinis