Neprašytos nuomonės

Vargu ar suklysiu sakydamas, kad praktiškai kiekvienas iš mūsų yra susidūręs su tokiu reiškiniu kaip neprašyta nuomonė, neprašyti patarimai, pamokymai. Daugelis mūsų tikriausiai ir patys tai darome. Pasidarė įdomu – iš kur atsiranda toks noras?

Atsakymų, žinoma, gali būti labai daug ir tuo pat metu – nebūti nė vieno teisingo, tačiau pasamprotauti apie tai, kas vyksta, mano manymu, visada naudinga.

Pirmiausiai norėčiau pasakyti, kad pačios nuomonės savaime, be abejo, nėra blogis ir kalba čia visai ne apie tai. Pakalbėti norisi tik apie formas, kontekstą. Iš pradžių pateiksiu kelis abstrakčius pavyzdžius.

Eilė parduotuvėje. Norisi batono, o stovėti teks ilgai. Prieini prie žmogaus, stovinčio palei pat kasą ir paprašai: „Štai jums pinigai, nupirkite man, prašau, batoną“. Ir susilauki atsakymo: „Žinote, apskritai miltų gaminiai ganėtinai kenksmingi, ypač vakarais, juolab vyresniems nei 30 metų vyrams. Ten pilna visokių ingridientų… Dietologai rekomenduoja valgyti šviežias daržoves“.

Skambini draugui ir klausi: „Pameni, tavo pažįstama banke dirba, užsiima kreditais automobiliams. Gali duoti jos telefono numerį, noriu kai ką išsiaiškinti?“ Ir atsakymas: „A, pamenu, yra tokia. Bet juk tau vis tiek neduos kredito (išvardina priežastis). Be to, paskutinį kartą už vairo tave mačiau prieš kelis metus“.

Galimos tokio elgesio priežastys

Žmogus nemoka klausytis ir girdėti pašnekovo. O jeigu to nemoka, reiškia visada kalbės ne apie tai, ko jo paklausė, o kažką savo. Šiuo atveju verta pažymėti, kad nesugebėjimas klausytis ir išgirsti prasideda nuo analogiško nesusikalbėjimo su pačiu savimi. Tame tarpe, toks žmogus nejaučia ir kūno signalų (sveikatos būklės, ligų, nuovargio, sotumo, alkio ir t.t.), o toliau seka jau sudėtingesnės kategorijos – jausmai, troškimai, prasmės.

Tačiau polinkį į neprašytus patarimus turi ir tie, kuriuos labai sunku būtų įtarti įgūdžių iš pirmojo punkto trūkumu, ypač jei žmogus pažįstamas ir žinai, kad apskritai jis moka ir išklausyti, ir išgirsti. Tada vertėtų pagalvoti apie žmogaus troškimą vaidinti…

…pseudo ekspertą. Kitaip sakant, taip – aš girdžiu, ką tu sakai ir ko prašai, bet vis tiek pasakysiu, kas man svarbu, juk aš geriau žinau, nes apie tai kažkur skaičiau, girdėjau, mačiau. Įdomu, kad tokia mąstymo sistema apima visus klausimus, o ne tik ir ne tiek tuos, kuriuose žmogus realiai orientuojasi ir yra informuotas.

Žmogus nesuvokia situacijos konteksto. Kitaip sakant, jis visada elgiasi vienodai, kaip įprato paprastesnėse situacijose, nesuprasdamas, kad skirtingos bendravimo situacijos netgi su vienu ir tuo pačiu žmogumi turi skirtingus kontekstus, dėl ko reikalingos skirtingos bendravimo formos.

Žmogus vaidina „Tėvo/Mamos“ vaidmenį. Kitaip sakant, stengiasi kontroliuoti ir globoti, pats spręsti ir aiškinti, nesuprasdamas ar ignoruodamas faktą, kad kalbasi su suaugusiu žmogumi, juolab, jei tai visiškai nepažįstamas ar mažai pažįstamas žmogus.

Kai dėl efektyvios reakcijos į tokį elgesį, tai mano manymu, viskas irgi priklauso nuo konteksto, konkrečios situacijos.

Iš vienos pusės, tokiose situacijose galima užimti atlaidžią poziciją – ką gi, žmogus yra toks, koks yra, jis tiesiog elgiasi ir reaguoja kaip moka, čia ne mano, o jo problema. Visa tai teisinga, efektyvu, o ir saugu. O iš kitos pusės, neprašytus patarimus dalinančio žmogaus įkyrumas gali sukurti situaciją, kai labiau tinka griežtas atkirtis.

Reaguoti galima įvairiai ir tai byloja, jog nepriklausomai nuo žmogaus elgesio priežasčių, mums patiems irgi derėtų įsiklausyti ir išgirsti pačius save bei pačią situaciją, jos kontekstą.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI