Nėra jokio virtualaus gyvenimo

Jūs kalbatės su draugais. Staiga prieina nepažįstamas žmogus, įsibrauna į taikų, malonų pašnekesį pareikšdamas: visi jūs idiotai, visi nusišnekate, o štai šitas, buku snukiu, dar ir lietuviškai taisyklingai kalbėti nemoka.

Jūs pasakojate draugams, koks jaučiatės laimingas, įsigijęs šunelį. Staiga prieina nepažįstamas tipas ir praneša: o mano antros eilės dėdę kartą sukandžiojo šuo ir jis mirė. Tiesa, mirė po 50 metų nuo sukandžiojimo, bet vis tiek nėra čia ko pliurpti apie šunis!

Jūs stovite autobusų stotelėje, staiga prieina nepažįstamas žmogus ir sako: tu stora, sena ir baisi, šukuosena tavo idiotiška, o suknelė tau tinka kaip karvei balnas.

Jums taip nebuvo? Reiškia, nesėdite internete, socialiniuose tinkluose.

O jeigu sėdite ir bent retkarčiais įkeliate savo nuotrauką, bendraujate su draugais ir dalinatės asmenine informacija, tada suprasite, apie ką eina kalba.

Šitie žmonės atsiranda iš niekur, kad pradžiugintų žmoniją savo neįkainuojama išmintimi ir nuomone.

Kyla logiškas klausimas: „Iš kur tu ištraukei, kad man ta tavo nuomonė įdomi ir reikalinga?“ Tau atsako: „Čia internetas, vaikuti, čia ne tik pagirti, bet ir sumindyti gali. O nepatinka – nerašinėk viešai. Dėl to kad Cukerbergas davė man valdžią komentuoti ką noriu, kaip noriu ir kur noriu.“ Būtent taip ir atsako dažniausiai.

Prieš šimtus tūkstančių metų iki Cukerbergo evoliucija apdovanojo žmogų sugebėjimu vaikščioti, kalbėti ir kitais labai naudingais dalykais, tokiais kaip moralė ir padorumo taisyklės, visa tai leido žmonėms neišgalabinti vieni kitų ir netgi išrasti internetą. Kuris anaiptol nėra koks nors kitas išmatavimas ar alternatyvi realybė. Internetas yra viso labo mūsų įprastos realybės dalis.

Nėra jokio virtualaus gyvenimo, yra tiesiog gyvenimas, kuriame veikia tos pačios socialinės normos, kaip visose kitose srityse.

Be galo išmintingų ir vertingų nuomonių skleidėjams reikia turėti galvoje, kad asmeninis puslapis socialiniame tinkle – tai asmeninė erdvė, kurios ribas nustato ne tik ir ne tiek šeimininkas, kiek elementarios padorumo taisyklės, priimtos civilizuotoje visuomenėje.

  • Įžūliai brautis į nepažįstamų žmonių pokalbį – nepadoru.
  • Dalinti patarimus, kurių niekas neprašė – nepadoru.
  • Badyti pirštais į teksto klaidas – nepadoru.
  • Neteisinga daryti internete to, kas laikoma nepadoru gatvėje.

Tokia argumentacija kaip „Užsičiaupk ir kentėk mano blevyzgas“ – tai kažkas panašaus į „nenešiok trumpo sijono, ir tavęs neišprievartaus“. Kitiems ir sijono nereikia, pakanka vieną moterį tuščioje gatvėje pamatyti. Išėjai iš namų – reiškia, prieinama, reiškia, su tavimi galiu daryti, ką noriu.

Dauguma žmonių registruojasi socialiniuose tinkluose dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių eina iš namų bendrauti su kitais.

Mes esame socialinės būtybės, trokštame palaikyti senus ryšius ir megzti naujus, norime susigaudyti, kas vyksta draugų ir šeimos gyvenime. Ir darome dažniausiai tai sau patiems, o ne tam, kad klausytumės nemalonių atsiliepimų iš nepažįstamų trolių.

Dėl to populiarus argumentas „Viešai parašei – būk pasiruošęs, kad tai ne visiems patiks“ neišlaiko jokios kritikos. Aš apsirengiu ir einu į lauką. Ar tai reiškia, kad turiu būti pasiruošusi klausytis viešų įžeidimų ir vertinimų iš žmonių, kuriems nepatiko mano išvaizda?

Atvira paskyra socialiniame tinkle ir didelis sekėjų skaičius – tai ne signalas, kad galima demonstruoti savo įžūlumą ir chamiškumą. Kaip ir trumpas sijonėlis – ne signalas, kad moteris visiems prieinama. Kas galvoja kitaip – tas turi problemų su išsiauklėjimu ir savikontrole.

Tačiau bijau, kad visi tie troliai, įsitikinę, jog internetas panaikina visas padorumo ribas, lygiai tokie patys ir realiame gyvenime – akiplėšiški, neišsiauklėję, įkyrūs ir negerbiantys svetimos asmeninės erdvės.

Nuo vagysčių tokius žmones sulaiko tvirtos spynos. Nuo įžeidžių pastabų viešumoje – visiškai reali galimybė gauti į šnerves. Tas, kuris laiko normaliu dalyku įžeisti ar pažeisti asmeninę erdvę internete, greičiausiai padarys tai ir realybėje. Iškart, kai tik įsitikins, kad jam dėl to nenutiks nieko blogo.

Ir tai labai gera žinia: socialiniai tinklai yra puikus indikatorius, išaiškinantis žmones, nuo kurių bet kokiomis aplinkybėmis reikia laikytis tolėliau. Kaip vengiama klampių, nuodingų pelkių, jei tik žmogus brangina gyvybę ir sveiką protą.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti