Nėra jokio virtualaus gyvenimo

Sėdite, kalbatės su draugais. Staiga prieina nepažįstamas žmogus, įsibrauna į taikų, malonų pašnekesį pareikšdamas: visi jūs idiotai, visi nusišnekate, o štai šitas bukasnukis dar ir lietuviškai taisyklingai kalbėti nemoka.

Pasakojate draugams, koks jaučiatės laimingas, įsigijęs šunelį. Staiga prieina nepažįstamas tipas ir praneša: o mano antros eilės dėdę kartą sukandžiojo šuo ir jis mirė. Tiesa, mirė po 50 metų nuo sukandžiojimo, bet vis tiek nėra čia ko pliurpti nesąmonių apie šunis!

Stovite autobusų stotelėje, staiga prieina nepažįstamas žmogus ir sako: tu stora, sena ir išplerusi boba, šukuosena tavo idiotiška, o suknelė tinka kaip karvei balnas.

Jums taip nebuvo? Reiškia, nesėdite internete, socialiniuose tinkluose.

O jeigu sėdite ir bent retkarčiais įkeliate savo nuotrauką, bendraujate su draugais ir dalinatės asmenine informacija, tada suprasite, apie ką eina kalba.

Šitie žmonės atsiranda iš niekur, kad pradžiugintų žmoniją savo neįkainuojamos išminties perlais ir neišpasakytai vertinga nuomone.

Kyla logiškas klausimas: “Iš kur tu ištraukei, kad man tavo nuomonė įdomi ir reikalinga?” Tau atsako: “Čia internetas, vaikuti, čia ne tik pagirti, bet ir sumindyti gali. Nepatinka – nerašinėk viešai. Dėl to kad Cukerbergas davė man valdžią komentuoti ką noriu, kaip noriu ir kur noriu.” Būtent taip ir atsako dažniausiai.

Prieš šimtus tūkstančių metų iki Cukerbergo evoliucija apdovanojo žmogų sugebėjimu vaikščioti, kalbėti ir kitais labai naudingais dalykais, tokiais kaip moralė ir padorumo taisyklės, visa tai leido žmonėms neišgalabinti vieni kitų ir netgi išrasti internetą. Kuris anaiptol nėra koks nors kitas išmatavimas ar alternatyvi realybė. Internetas yra viso labo mūsų įprastos realybės dalis.

Nėra jokio virtualaus gyvenimo, yra tiesiog gyvenimas, kuriame veikia tos pačios socialinės normos, kaip visose kitose srityse.

Be galo išmintingų ir vertingų nuomonių skleidėjams reikia turėti galvoje, kad asmeninis puslapis socialiniame tinkle – tai asmeninė erdvė, kurios ribas nustato ne tik ir ne tiek šeimininkas, kiek elementarios padorumo taisyklės, priimtos civilizuotoje visuomenėje.

  • Įžūliai brautis į nepažįstamų žmonių pokalbį – nepadoru.
  • Dalinti patarimus, kurių niekas neprašė – nepadoru.
  • Badyti pirštais į teksto klaidas – nepadoru.
  • Neteisinga daryti internete to, kas laikoma nepadoru gatvėje.

Tokia argumentacija kaip “Užsičiaupk ir kentėk mano blevyzgas” – tai kažkas panašaus į “nenešiok trumpo sijono, ir tavęs neišprievartaus”. Kitiems ir sijono nereikia, pakanka vieną moterį tamsioje gatvėje pamatyti. Išėjai iš namų – reiškia galiu su tavimi daryti, ką noriu.

Dauguma žmonių registruojasi socialiniuose tinkluose dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių eina iš namų bendrauti su kitais.

Esame socialinės būtybės, trokštame palaikyti senus ryšius ir megzti naujus, norime susigaudyti, kas vyksta draugų ir šeimos gyvenime. Ir darome dažniausiai tai sau patiems, o ne tam, kad klausytumės nemalonių atsiliepimų iš nepažįstamų trolių.

Dėl to populiarus argumentas “Viešai parašei – būk pasiruošęs, kad tai ne visiems patiks” neišlaiko jokios kritikos. Aš apsirengiu ir einu į lauką. Ar tai reiškia, kad turiu būti pasiruošusi klausytis viešų įžeidimų ir vertinimų iš žmonių, kuriems nepatiko mano išvaizda?

Atvira paskyra socialiniame tinkle ir didelis sekėjų skaičius – tai ne signalas, kad galima demonstruoti savo įžūlumą ir chamiškumą. Kaip ir trumpas sijonėlis – ne signalas, kad moteris visiems prieinama. Kas galvoja kitaip – tas turi problemų su išsiauklėjimu ir savikontrole. Gal ir su psichika.

Tačiau bijau, kad visi tie troliai, įsitikinę, jog internetas anuliuoja visas padorumo ribas, yra lygiai tokie patys ir realiame gyvenime – akiplėšiški, neišsiauklėję, įkyrūs ir negerbiantys svetimos asmeninės erdvės.

Nuo vagysčių tokius žmones sulaiko tvirtos spynos. Nuo įžeidžių pastabų viešumoje – visiškai reali galimybė gauti į šnerves. Tas, kuris laiko normaliu dalyku įžeisti ar pažeisti asmeninę erdvę internete, greičiausiai padarys tai ir realybėje. Iškart, kai tik įsitikins, kad jam dėl to nesumažės dantų skaičius.

Ir tai labai gera žinia: socialiniai tinklai yra puikus indikatorius, leidžiantis išsiaiškinti žmones, nuo kurių bet kokiomis aplinkybėmis reikia laikytis kuo toliau. Kaip vengiama klampių, nuodingų, gyvatėmis knibždančių pelkių, jei tik žmogus brangina gyvybę ir sveiką protą.

Šaltinis



Naujienos iš interneto


NAUJAUSI

Neprašykite to, ko patys negalite duoti

Dažniausiai tai vyksta tarp sutuoktinių. Nors pasitaiko ir tarp partnerių, vaikų, draugų, kolegų, praktiškai visuose santykiuose. Kalba eina apie situaciją, kai viena pusė primygtinai prašo ar net pyksta, kažko reikalaudama iš kitos. Tačiau praeina šiek tiek laiko ir paaiškėja, kad tas žmogus pats nepajėgus ar nesugeba duoti to, ko reikalavo…

Išauklėti ryškią asmenybę

Kiekviename iš mūsų slypi koks nors talentas, nepakartojami sugebėjimai ir polinkiai, tačiau ne visiems pasiseka juos išplėtoti. Kaip padėti vaikui atskleisti įgimtą potencialą? Yra penkios taisyklės, kurios duos startą vaiko asmenybės atsiskleidimui. Skatinkite nestandartinį mąstymą Kol vaikas dar visai mažas, kiekvienas jo žodis ir poelgis kelia tėvams susižavėjimą - jis…

Kaip teisingai elgtis su egoistais

Visi esame didesni ar mažesni egoistai. Adekvati savimeilė, savivertė ir pasitikėjimas savimi - labai svarbūs dalykai gyvenime, tačiau egzistuoja riba, kurią peržengęs žmogus pavirsta egocentrišku, į visus iš aukšto žvelgiančiu, save įsimylėjusiu savanaudžiu. Pavyzdžiui, kai kurie bando priversti aplinkinius patikėti, kad jo požiūris yra geriausias ir teisingiausias. Kiti valandų valandas…

Nepasiduok

Visi nori, kad būtų gerai. Tačiau gerai kažkodėl ne visiems. Ir žmogus visai neblogas, ir kitiems nekiaulina, o gyvenimas be prošvaisčių. Gal dar ne visai katastrofa, bet viskas juda link to. O pasitaiko, kad žmogus vidutinis, pilkas, menkiau apdovanotas protu ir išvaizda, talento nė su žiburiu nerasi ir tai labai…

Ar tiesa, kad visų ligų šaltinis – negatyvus mąstymas?

Originalas Sakoma, kad visos ligos kyla „nuo nervų“. Tačiau esame linkę į tokius pasakymus žiūrėti pro pirštus ir laikyti juos paprasčiausiais prietarais. O kaip yra iš tiesų? Ką apie tai sako mokslininkai? Ar tikrai atsikratę neigiamų minčių ir pykčio galime išsigydyti vėžį? Į klausimą, ar tiesa, kad visos ligos kyla…