Nerealūs lūkesčiai

Originalas

Dažnai tikime, kad kiti turėtų elgtis taip, kaip mes įsivaizduojame. Užkeliame santykius ant pjedestalo, iš tarpasmeninių santykių tikėdamiesi daugiau, nei jie gali duoti. O tuomet, kai kiti neišpildo mūsų lūkesčių, jaučiamės išduoti, nelaimingi ir prarandame viltį.

Žymus psichoterapeutas Albertas Ellis yra pasakęs: „Kur parašyta, kad kiti turi elgtis taip, kaip mes norime? Tai būtų pageidautina, bet nebūtina.“

Daug tikėtis iš kitų galime todėl, kad esame priklausomi. Mums gali trūkti pasitikėjimo savimi, todėl viliamės, kad kiti patenkins mūsų poreikius. Savo poreikiais taip apkrauname kitus, kad jie atsitraukia. Kai jie atsitraukia, jaučiamės nelaimingi. Taip sukuriamas užburtas bėgimo-vijimosi ratas, rašo www.familyresource.com.

Savo lūkesčių iliuzijas galime būti atsinešę iš vaikystės. Vaikai tikisi, kad tėvai juos globos, apsaugos ir parems. Vis dėlto dauguma suaugusiųjų nesugeba to daryti. Vaikai stengiasi pakeisti savo tėvus, todėl nori jiems įtikti, nes tikisi, kad tuomet jie patenkins jų poreikius. Kai tėvų elgesys nesikeičia, jaučiamės nuvilti, apleisti ir nemylimi.

Kai negauname iš tėvų meilės ir paramos, projektuojame savo lūkesčius į kitus. Tikimės, kad draugai atstos tai, ko trūko vaikystėje. Kai draugai to negali suteikti, nusiviliame santykiais. Tikime (kaip ir vaikystėje), kad jei labiau pasistengsime, kiti mumis liks sužavėti ir užpildys mūsų trūkumą, vidinę tuštumą. Deja, tuštuma lieka, ir santykių iliuzija tęsiasi.

Kai per daug tikimės iš kitų, paprastai esame pernelyg savikritiški. Toji mūsų dalis, kuri yra savikritiška, yra vaikystės liekana, kuri dažniausiai reprezentuoja vieno mūsų tėvų balsą. Vidinis kritikas – mūsų elgesio teisėjas. Tai tas balsas, kuris sako: „tu turi“, „tu privalai“, „kaip tu galėjai“, „kodėl nepadarei“. Dažnai mes nekovojame su tuo balsu, o projektuojame jį į draugus. Naudojame tą pačią kritinę terminologiją draugams, kurią mums naudojo tėvai. Už savo kritiką visuomet reikia prisiimti atsakomybę. Reikia jos klausytis, suprasti jos istoriją – tik tuomet draugystei taikysime realistiškus lūkesčius.

Nerealistiški lūkesčiai susiję su galios, manipuliacijos ir kontrolės dalykais. Galime būti įsitikinę: „Žmonės turi elgtis taip, kaip noriu, kitaip man iš jų jokios naudos“. Arba kitaip, su pykčiu: „Geriau jau jie tegul elgiasi taip, kaip noriu, nes kitaip jiems atsimokėsiu“. Vienas partnerių gali manipuliuoti kitu ir jį kontroliuoti, kad gautų tai, ko nori. Jei partneris atsitraukia, poros konfliktas gilėja.

Romantiškų santykių pradžioje partneriai gali nesuvokti vienas kito silpnumų. Neretai renkamės partnerį, turintį tokių būdo ypatybių, kurias patys norėtume turėti. Taip santykiai tampa prasmingi. Pavyzdžiui, partneris gali būti impulsyvus ir nepriklausomas.

Santykių pradžioje kitas partneris šią savybę gali labai vertinti. Tačiau vėliau tai, kas buvo privalumas, gali pasirodyti trūkumu. Galime skųstis: „Man patiko tavo nepriklausoma dvasia, bet nemaniau, kad ja naudosies kritikuodamas draugus“. Konfliktai kyla, kai dar sykį persvarstome savo lūkesčius.

Realistiški lūkesčiai reiškia, kad suvokiame, jog visi mes nesame tobuli. Ir vietoje to, kad tikėtumėmės, jog kiti žmonės patenkins mūsų poreikius, turime prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir taip jį pakeisti, kad galėtume jaustis laimingi. Turime palikti savigraužą ir kaltės jausmą praeityje ir surasti būdų pakeisti mąstymą bei elgesį, kad gyvenimas teiktų daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo. Svarbu vertinti ir branginti partnerius bei draugus tokius, kokie jie yra. Nešvaistykime savo energijos mėgindami pakeisti juos pagal savo įsivaizdavimą, pagal tai, ko, mūsų požiūriu, mums labiausiai reikia.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *