Nereikalinga moteris

Aš manau, kad žiauru pasakyti moteriai, kuriai nieko nesigauna asmeniniame gyvenime ir su rimtų ketinimų turinčiais vyrais, kad ji vis tiek šaunuolė, kad būtinai sutiks savo antrą puselę, reikia tik tikėti ir laukti. Žiauru drąsinti tokią klientę, jog ji vis tiek reikalinga, tiesiog pasipainioja ne tie vyrai, o TIE – akli ir nesugeba įžvelgti jos asmenybės ir unikalaus grožio.

Pamenu kaip pati, būdama pradedančia psichologe, prieš 7 metus drąsinau tokias klientes, kad jos, žinoma, gražuolės ir baisiai protingos mergaitės. Padėdavau joms įžvelgti savo privalumus ir unikalumą. Gaila, bet tai nesuveikdavo. Rimtų ketinimų turintys vyrai vis tiek nekreipė į jas dėmesio.

Kaip sakoma, kiekvienas psichologas turi savo klientų kapines. Dabar aš dirbu kitaip. Taip, aš kaip ir anksčiau įsitikinusi, kad moteris turi save vertinti, gerbti ir mylėti. Tačiau jeigu tu nori santykių, svajoji, kad šalia būtų mylintis ir mylimas vyras, tačiau metų metus neturi santykių ir tavimi niekas nesidomi – kvaila laikyti save populiaria ir kam nors reikalinga.

Taip, galbūt tu kažkam reikalinga. Tačiau vargu ar tas vyriškis reikalingas tau – tu matai jo trūkumus. Taip juk atsitinka, tiesa? Arba esi reikalinga, bet tik retiems susitikimams ir seksui, o ne meilei ir šeimai, kaip tau norėtųsi.

Ir tada blogiausia, ką sau pačiai gali tokiu atveju padaryti moteris – manyti, jog ji reikalinga, kad Visata būtinai jai atsiųs mylimąjį, su kuriuo būtinai bus gera. Ir neretai, kad nereikėtų jaustis nereikalingai, moteris sutinka su santykiais, kuriuose vyras jos nevertina. Užtat sau ir draugėms dabar galima pasakyti – turiu mylimąjį. Tiesiog jo charakteris sudėtingas, dėl to sudėtingi ir santykiai. Arba dar geriau – visi vyrai ožiai, normalių nebeliko arba liko labai mažai, dėl to, kad nelikčiau viena, pakentėsiu su šituo.

Svarbu pamatyti savo tikrąją vietą nuotakų rinkoje, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų. Pasižiūrėti į save tų vyrų, į kuriuos pretenduoji, akimis. Pasižiūrėti kritiškai, o ne su rožiniais akiniais, kad ir kaip tai būtų malonu.

Taip, tai nekomfortiška, juk mes, moterys, norime, kad mus priimtų tokiomis, kokios esame. Tik įdomu, kad tuo pat metu vyro norime ne tokio, koks jis yra, o ypatingo, nors visiškai nusivylusios moterys sutinka galiausiai imti jau ir tai, kas duodama, jei užsispyrusi bjaurybė Visata taip ir nepasiūlė tokio, kokio realiai norisi.

Gaunasi, kad bet kuri moteris gali būti reikalinga ir kam nors vis tiek galiausiai „pravers ūkyje“. Bet juk ne šito mums norisi, teisingai?

Suvokti savo faktišką realybę santykiuose su vyrais ir šią realybę pripažinti – labai drąsus ir naudingas žingsnis.

Gyvenime geriausia remtis ne savo fantazijomis ir ne draugių ar mamos žodžiais, kokia tu auksinė. Gyvenime remtis geriausia tuo, ką turi šiuo konkrečiu momentu. O kol mirksti iliuzijų apie savo tobulumą pelkėje – šito padaryti neįmanoma. Tu juk nuostabi. Auksinė. Tiesa, tik savo fantazijose.

O visos gelbėjimosi priemonės – realybėje. Kai supranti, kokioje liūdnoje situacijoje atsidūrei, gali pradėti kažką keisti, padirbėti su savimi.

Nereikalingos moterys gali tapti netgi labai reikalingos.

Tačiau kad taip atsitiktų, reikia kažką daryti, nesėdėti, sudėjus rankų. Iš ši metamorfozė ne tokia jau lengva. Neįmanoma iš prastuolės iškart pavirsti karaliene, nededant didžiulių pastangų. Tačiau mes baisiai nemėgstame dirbti su savimi. Mes norime, kad viskas įvyktų savaime – lengvai, be pastangų. O taip nebūna. Pasisekimas vyrų tarpe iš niekur neatsiranda, jis formuojasi ir daugybės faktorių.

Kad būtų suprantamiau, paprasčiausiai įsivaizduokite kokį nors vyruką, kuris prastai atrodo, prastai apsirengęs, nelabai kaip kvepia, gyvena su mama, sulaukęs 30-ies metų, mažai uždirba, domisi tik alumi ir kompiuteriniais žaidimais. Ir pretenduoja ne į paprastą pardavėją iš priemiesčio krautuvėlės, o į kasdien per TV rodomą žvaigždę.

Manote, nėra tokių vyrų? Ir štai sėdi jis izoliuotas, laukia savo žvaigždės ir tuo pat metu nekenčia gražių moterų, laikydamas jas visas parsiduodančiomis vištomis. Į paprastas normalias merginas jis nežiūri, jokiu būdu. Jos jam nepatinka. Ne jo lygis.

Ką jam patartumėte, kad jis pradėtų patikti žvaigždėms? Mažiausia, ką galima patarti – bent jau susitvarkyti, pradėti uždirbti, persikraustyti pagaliau į savo būstą iš mamos namų, išmokti normaliai bendrauti. Sutikite, jam tai bus titaniškas darbas. Ir jei sulaukęs 30-ies metų nusirito iki tokios būsenos, keistis jam labai nesinorės, patikėkite. Juk jis svajoja, kad žvaigždė iš televizoriaus priimtų jį tokį, koks jis yra, tai ko čia stengtis?

Tikiu, mielos moterys, kad dauguma jūsų išsilavinusios, prižiūrite save, gražiai rengiatės ir jūsų vienatvės priežastis ne išvaizdoje, o tame, kokiu būdu komunikuojate su vyrais, kaip pateikiate save pasauliui, kokių laikotės nuostatų, kokių turite lūkesčių. O su visu tuo galima padirbėti. Savarankiškai ar su psichologu.

O jei bėda vis dėlto dėl išvaizdoje, tai pradėkite nuo jos. Nors žinau pavyzdžių, kai anaiptol ne gražuolės turi didžiulį pasisekimą, dėl to manau, kad problema visgi ne išvaizdoje. Problema – asmenybėje.

Beje, klasifikuoti žmones į reikalingus ir nereikalingus – visiškai normalu ir natūralu. Kokia prasmė pykti, įsižeisti? Realiai reikalingas žmogus neužpyks dėl tokios klasifikacijos. Ji užkliudo tuos, kurie nėra itin populiarūs aplinkinių tarpe, bet patys save apgaudinėja, kad populiarūs.

Nes tas, kuris realiai supranta, kad yra nereikalingas, neįsižeidžia – jis aiškiai mato savo vietą hierarchijoje (o gal kažkas ir ant hierarchijos užpyks ar įsižeis?) ir kažko imsis, kad galėtų užkopti ant aukštesnių laiptelių, arba priims situaciją tokią, kokia ji yra.

Kiekvienas žmogus pats širdies gilumoje žino, ant kurio laiptelio stovi. Jis gali viduje protestuoti prieš tokią situaciją, nenorėti būti ten, kur atsidūrė. Tačiau realią jo padėtį įtakoja ne vidiniai protestai, ne vidinė kova, o konkrečios pastangos, žingsniai, pokyčiai. Būtent tai veda į permainas.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI