Skamba paradoksaliai, tačiau tarp artimų ir mylinčių vienas kitą žmonių labai dažnai kyla konfliktai, kai tuo tarpu poros, gyvenančios be ypatingos meilės, gali bendrauti be jokių konfliktų ir barnių.
Jeigu atidžiau įsižiūrėsite laimingomis laikomas šeimas, pastebėsite, kad jose tarsi tarp kitko, foniniame režime, išsprendžiama begalė konfliktinių situacijų ir ginčytinų klausimų – be jokių pykčių, nuoskaudų, susierzinimo. Tuo tarpu „nelaimingose” bet kokie, netgi menkiausi nesutarimai virsta barniais ir skandalais.
Skandalas – tai pats patikimiausias būdas palikti problemą neišspręstą
Skandalas nuo konflikto skiriasi štai kuo:
- Konfliktas – tai būdas išspręsti iškilusius nesutarimus ir suderinti bendrą poziciją;
- Barnis arba skandalas – būdas pabėgti nuo problemos sprendimo, perjungiant pokalbį į tarpusavio kaltinimų ir įžeidinėjimų režimą.
Galima teigti, kad skandalas – tai pats patikimiausias būdas užkonservuoti problemą neišspręstoje būsenoje. Kai kuriais atvejais tai nutinka spontaniškai, tiesiog, kaip sakoma, emocijos užplūdo. Tačiau neretai viena iš konfliktuojančių pusių visiškai sąmoningai partnerio protingus pasiūlymus ar teisėtus prašymus skandina audringų ir negatyvių emocijų baloje.
Ryškiausias ir dramatiškiausias barnio pasireiškimas – isterija. Isterikai labai dažnai užsikuria iš bejėgiškumo: žmogus intuityviai supranta, kad neturi veiksmingų ir stiprių argumentų savo pozicijai apginti, o štai isterijos metu problemos esmės aptarinėti jau nebereikia, viskas susiveda į santykių aiškinimąsi: tu manęs negerbi, nevertini, laikai mane idiotu ar idiote, tu manęs nemyli, kaip tu galėjai man tai pasakyti ir t.t.
Kai kurie personažai moka suvaidinti isteriją su ypatingu dramatizmu ir artistiškumu, tačiau vis tiek isterija niekada nebūna graži. Žmonės pradeda sąmoningai ar intuityviai vengti skaudžių temų. Santykiuose galiausiai susikaupia labai daug temų ir problemų, kurių geriau neliesti, kitaip įsiplieks skandalas – beprasmiškas ir negailestingas. Palaipsniui tokių uždraustų zonų daugėja, o vietos normaliam bendravimui praktiškai nebelieka. Santykiai tarp žmonių užgęsta.
Tais atvejais, kai vienas iš partnerių sąmoningai naudojasi „skandalų technologija” kaip priemone apginti savo interesus, susiformuoja akivaizdus santykių disbalansas. Tasai, kuris bijo skandalų, palaipsniui įstumiamas į siaurus rėmus, kur jaučiasi nelaimingas ir sugniuždytas. Tačiau ir bendras santykių fonas tampa labiau depresyvus ir neteikiantis jokio džiaugsmo.
Dažniausiai skandalų vengiantis žmogus neturi įgūdžio perjungti barnius į konstruktyvaus konflikto režimą, dėl to anksčiau ar vėliau jis paprasčiausiai nutrauks tokius santykius ir išeis. O tais atvejais, kai pradeda atsakyti skriaudėjui tuo pačiu ir įsisavina partnerio įgūdį paversti bet kokį ginčą skandalu, o skandalą – isterija, šiuo atveju jų santykiai pavirs nesibaigiančia barnių ir susitaikymų virtine.
Konfliktas kaip santykių ugdymo priemonė
Konfliktuose dažniausiai nebūna nugalėtojo, žmonės veliasi į juos ne dėl pergalės, o tam, kad išsiaiškintų situaciją ir geriau suprastų partnerį.
Konflikto metu, užkliudant asmeniškai labai reikšmingus klausimus, mobilizuojamos visos psichinės ir intelektualinės jėgos. Dėl to kartais pavyksta rasti sprendimą tokioms problemoms, kurių įprastu režimu išspręsti neįmanoma.
Kadangi konfliktų mes prisibijome, širdyje užrakiname labai daug galimybių ir sugebėjimų, nekalbant jau apie tą dvasinę energiją, kurią pastoviai eikvojame, kad išlaikytume viduje slopinamą agresiją, kuri kaupiasi mūsų psichikoje dėl nesprendžiamų problemų ir nesutarimų.
Bet kokiems santykiams reikia dinamikos ir vystymosi, plėtros. Jeigu šito nėra, santykiai išsikvepia. Mėgavimasis bendrais interesais ir dvasine vienybe kažkuriuo momentu nusibosta, pirmasis susitikimo su artimu žmogumi džiaugsmas išblėsta ir mes pradedame pastebėti, kad be mums abiems bendrų bruožų turime daug skirtumų ir nesutarimų. Kažkuriuo momentu šie prieštaravimai pradeda išstumti į antrą planą visa tai, ką mes vienas kitame mylime.
Mūsų nepanašumas vienas į kitą ir mūsų nesutarimai gali tapti tiek santykių nutraukimo priežastimi, tiek ir stimulu tobulėti. Konfliktas toli gražu ne visada sprendžiamas vienos iš konfliktuojančių pusių pergale ir netgi ne visada pašalinamas pasiekus kompromisą, kai abi pusės priverstos nusileisti. Labai dažnai konflikto metu atrandamas koks nors absoliučiai naujas problemos sprendimas, kai nesutarimai tarsi paliekami kitoje plokštumoje, dėl ko atsiranda galimybė judėti kita kryptimi.
Dažniausiai žmonės bijo konfliktų dėl to, kad painioja juos su skandalais. Ir konfliktai, ir skandalai iš šalies žiūrint gali atrodyti panašiai: ir vienus ir kitus lydi adrenalino ir emocijų pliūpsniai. Ir konfliktų, ir skandalų metu žmonės kelia balsą. Tačiau tuo visi panašumai baigiasi. Konfliktas sprendžia problemą, o skandalo metu ginčijamasi ne apie tai, kaip spręsti problemą, o apie tai, kas dėl jos kaltas.
Paprastai konfliktų vengia tie žmonės, kurie turi liūdnos patirties gyventi skandalų ir isterijų atmosferoje. Kai žmogus supranta, kad konfliktas ir skandalas – du skirtingi dalykai, jis nustoja baimintis ir tada atsiranda galimybė įsisavinti beprasmiškų kivirčų transformavimo į kontroliuojamą konfliktą technikas.
