Nerėkite ant mano dukters

Nerėkite ant mano dukters

Vaikai, tame tarpe ir maniškiai, stovėjo įsibridę iki juostos jūroje, maitino žuvis ir niekam netrukdė. Jie trupino žuvims, kurių aplinkui juos buvo daugybė, duoną, o paskui nardė ir žiūrėjo, kaip žuvys tuos trupinius valgo. Visiškai nekaltas užsiėmimas – primėto duonos, palaukia, kol ją suvalgo ir mėto toliau. Aš skaičiau knygą ir viena akimi stebėjau juos nuo kranto.

Pirmas dalykas, kurį pastebėjau – ir galvoje iškart suskambo pavojaus skambutis – vaikai stovi paniurę, nebešokinėja ir linksmai nešūkauja kaip ką tik darė. Sekantis kadras – į vandenį įsibridusi tetulė – net iš nugaros jautėsi jos nepasitenkinimas. Moteriškė kažką jiems garsiai ir piktai aiškino. Savaime aišku, sekančią sekundę atsiradau įvykio vietoje.



-…surinkite, nagi, tuojau pat surinkite! Primėtė čia visko! Kaip jums ne gėda?!

-Kas atsitiko? – pasiteiravau meiliai šypsodamasi. Aš taip dažnai reaguoju, kai įsiutina svetima agresija.

Teta tučtuojau pakeitė plokštelę (kartais tiesiog miela žiūrėti, kaip tokios skandalistės subliūkšta, jei šalia staiga atsiranda su aprėktais vaikais susijęs suaugęs žmogus, ypač jei jis atrodo solidžiau negu aš, ne tokia ir pastebima vaikų apsuptyje) ir grįžo prie normalaus žmoniško tono.

-Šiukšlina jūroje. – pranešė ji man.

-Ne šiukšlina, o šeria žuvis. – paaiškinau jai.

-Ne, šita duona paskui plaukios ir nugrims į dugną.

Pažvelgiau į vandenį. Paviršiuje plaukiojo keli nedideli gabalėliai, kurie nyko tiesiog akyse.

-Neplaukios. Ją suvalgys per kelias artimiausias minutes.

-Nesuvalgys. Jūra bus užteršta.

-Lažinamės? – pasiūliau tetulei.

O toliau tetulė padarė tai, ką jos visos daro, kai pritrūksta argumentų: triukšmingai apsigręžė ir ėmė garsiai kažkam man už nugaros aiškinti, kokia netvarka, užteršė visą jūrą, visai sąžinės neturi. Vaikai kaltai tylėjo ir šypsojosi, kaip moka šypsotis tik bejėgiai, kuriuos kažkas nepelnytai ir visiškai netikėtai įskaudino.

-Kaip manote – suvalgys? – paklausiau vaikų.

-Žinoma, suvalgys! – karštai patikino mane jie. – Jūs gi matėte, kaip jos puola trupinius!

-Būtų neblogai. – sutikau. – nes kitaip šita teta mus pačius suvalgys.

Vaikai su palengvėjimu nusijuokė, tame tarpe ir dėl to, kad pasakiau „mus“. Ir mes tučtuojau susitarėme, kad šersime žuvis kitoje vietoje, jeigu kažkam tai kelia tokį nepasitenkinimą šioje. Duona per tą laiką spėjo pradingti.

Kalbu ne apie tai, ar galima mėtyti duoną į jūrą. Kalbu apie tai, kokį pasibjaurėtiną bruožą turi kai kurie suaugusieji – rodyti vaikams savo nepasitenkinimą skandalais ir užsipuolimais. Galbūt vaikai išties buvo neteisūs, trupindami duoną žuvims, galbūt ir aš buvau neteisi, kad leidau, nepagalvojusi, ir aš puikiai suprantu, kad kažkam gali nepatikti plaukioti tarp trupinių. Reikėjo viso labo pasakyti normaliu balsu: „Vaikai, netrupinkite duonos – nemalonu maudytis“. Vaikai adekvatūs, jie suprastų ir liautųsi. Nors jei atvirai, aš pasisakau už tai, kad su nepažįstamais vaikais būtų bendraujama per jų tėvus. Ir vėlgi kategoriškai nesuprantu, kodėl negalima buvo paklausti, kur jų tėvai, prieiti prie manęs ir paprašyti liautis. Betgi ne – šitos tetos visada prisikabina prie vaikų, ir visada iškart pradeda garsiai rėkti, komanduoti ir įžeidinėti, net nepabandžiusios išsakyti savo minčių normalia kalba.

Vieną tokią sceną stebėjau mokykloje. Mokytojas paprašė vyresnių klasių mokinių išnešti į lauką suolą iš jo kabineto, ir jie ėmė jį tempti. Apačioje susidūrė su kažkokia mokytoja. Stebėjau viską visu gražumu.

-Stovėt! – riktelėjo mokytoja. Mokiniai iš įpratimo apmirė. Laikydami suolą, savaime aišku, tačiau nieko tai nejaudino. – Kur dabar tempiate suolą?!

-Į lauką…

-Ką tai reiškia?! Iš kokio kabineto?!

-Iš 110…

-Kas leido?!

-Mokytojas…

Mokytoja lyg niekur nieko nužingsniavo toliau – nei „atsiprašau“, nei „viskas gerai, eikite“ – nieko. Vėlgi – kas trukdė tiesiog žmoniškai paklausti: „Berniukai, iš kokio kabineto šis suolas? Mokytojas leido?“ O „berniukai“, kurių kiekvienas buvo vos ne visa galva aukštesni už mokytoją, tylėjo ir teisinosi, buvo akivaizdu, kad jiems toks bendravimas nemalonus, tačiau įprastas. Standartinė situacija, kur jų funkcija – tylomis, nuleidus galvą klausytis chamiškų pretenzijų.

Ir dar vienas atvejis – kiekvienas turbūt prisimins po kelias tokias pat situacijas iš savos patirties – kai mano tuo metu trejų metų dukra įsijautusi vaikėsi parke balandžius, o aš, nenuleisdama nuo jos akių, stovėjau gerokai atokiau. Ir staiga ji atlekia pas mane paknopstomis – išsigandusi, apsiašarojusi, pamiršusi ir balandžius, ir viską pasaulyje.

-Kas atsitiko?

-Štai ten močiutės… Pasakė man… Kad nevaikyčiau paukščių…

Vargšas vaikas nesugebėjo normaliai atkartoti to, kas ją taip išgąsdino, kadangi susidūrė su tuo bene pirmą kartą gyvenime, tačiau aš įsivaizduoju, kaip tos bobutės „pasakė“, jei 3 metų vaikui liejasi ašaros. Pati ne kartą girdėjau. Kažkas panašaus į „Ką čia dirbi, bjaurybe, kaip tau ne gėda!!! Ko žiūri tavo tėvai?!!“ ir t.t. Suprantama, aš nedelsdama nužingsniavau pas močiutes ir išgirdau, ko ir reikėjo tikėtis: kultūringą, neutralų paaiškinimą: jūsų dukra gainioja balandžius, šito daryti nereikia, vargšai paukščiukai, tegu ramiai sau lesa (kitaip sakant, paukščiukų joms gaila, o vaikų – ne). Beje, pačios jos balandžių nelesino, joms tiesiog nepatiko, kaip kartais nutinka močiutėms, kad šalia jų bėgioja, juokiasi ir mojuoja rankomis vaikas, kaip kartais nutinka vaikams. Pamenu apstulbusias dukters akis – jai buvo baisu net prisiartinti, ji jau priskyrė tas bobutes žiežulų raganų kategorijai, ir staiga paaiškėjo, kad močiutės sugeba kalbėti normalia žmonių kalba.

Iš kur jos visos atsiranda? Kodėl jos iš anksto įsitikinusios, kad vaikai nesupras normalios žmonių kalbos? Kas joms pasakė, kad su vaikais šitaip galima? Kodėl jos leidžia sau taip elgtis su vaikais, ko niekad nedarytų su suaugusiais, ypač jei suaugusieji nuo jų nepriklauso? Vargu ar ta mokytoja, jeigu suolą neštų ne mokiniai, o kitas mokytojas, užriktų ant jo: „Stovėt!“ – ir toliau pagal tekstą. O jeigu užriktų, tai labai daug ką atiduočiau, kad galėčiau pasižiūrėti, kas bus toliau.

-Niekas neturi ant tavęs šaukti. – aiškinu dukrai.

-Tu neprivalai klausyti svetimo žmogaus. – priduriu.

-Jeigu kažkas pradės ant tavęs šaukti, tuojau pat kvieskis mane. – įspėju.

Man taip gerokai paprasčiau, negu valandų valandas nuobodžiai aiškinti, iš kur atsiranda suaugusieji, kurie rėkia ant mažų vaikų, kodėl jie būtent tokie ir dėl kokios priežasties nepabando pasikalbėti su vaikais tuo pačiu tonu, kaip su suaugusiais. Visgi tikiuosi, kad dukra, išlepinta normalaus elgesio su ja, ir taip viską supras be mano paaiškinimų.

P.S.

Teko rašyti Post Scriptum šiam tekstui, kadangi komentaruose po pirmuoju straipsnio variantu skaitytojai man paaiškino:

– „šerti žuvų duona negalima“ – gerai, mes daugiau taip nedarysime.

– „negalima šerti žuvų ten, kur maudosi žmonės“ – visko gali būti. Mes nustojome tai daryti, kai supratome, jog žmonėms tai nepatinka. Tačiau manau, kad vertėtų kažkaip kitaip reikšti savo pasipiktinimą, nei tai padarė minėta teta.

– „išgelbėjote vaikus nuo agresyvios tetulės, tačiau jie paskui ir toliau tai darys…“ – nedarys. Paaiškinau jiems, kad aplinkiniams tai nepatinka. Mano vaikams vienas pagrindinių elgesio viešose vietose kriterijų – nesukelti diskomforto aplinkiniams. Jeigu mes su jais suprantame, kad pradeda kelti diskomfortą, tučtojau nutraukiame veiklą. Tiesiog aš esu už tai, kad apie nepasitenkinimą mums praneštų be riksmų ir chamiškumo.

Šaltinis