Nerėkite ant mano dukters

Vaikai, tame tarpe ir maniškiai, stovėjo įsibridę iki juostos jūroje, maitino žuvis ir niekam netrukdė. Jie trupino žuvims, kurių aplinkui buvo daugybė, duoną, o paskui nardė ir žiūrėjo, kaip žuvys tuos trupinius valgo. Visiškai nekaltas užsiėmimas – primėto duonos, palaukia, kol ją suvalgo ir mėto toliau. Aš skaičiau knygą ir viena akimi stebėjau juos nuo kranto.

Pirmas dalykas, kurį pastebėjau – ir galvoje iškart suskambo pavojaus skambutis – vaikai stovi paniurę, nebešokinėja ir linksmai nešūkauja kaip ką tik darė. Sekantis kadras – į vandenį įsibridusi tetulė – net iš nugaros jautėsi jos nepasitenkinimas. Moteriškė kažką jiems garsiai ir piktai aiškino. Savaime aišku, sekančią sekundę atsiradau įvykio vietoje.

-…surinkite, nagi, tuojau pat surinkite! Primėtė čia visko! Kaip jums ne gėda?!

-Kas atsitiko? – pasiteiravau meiliai šypsodamasi. Aš taip dažnai reaguoju, kai įsiutina svetima agresija.

Teta tučtuojau pakeitė plokštelę (kartais tiesiog miela žiūrėti, kaip tokios skandalistės subliūkšta, jei šalia staiga atsiranda su aprėktais vaikais susijęs suaugęs žmogus, ypač jei jis atrodo solidžiau negu aš, ne tokia ir pastebima vaikų apsuptyje) ir grįžo prie normalaus žmoniško tono.

-Šiukšlina jūroje. – pranešė ji man.

-Ne šiukšlina, o šeria žuvis. – paaiškinau jai.

-Ne, šita duona paskui plaukios ir nugrims į dugną.

Pažvelgiau į vandenį. Paviršiuje plaukiojo keli nedideli gabalėliai, kurie nyko tiesiog akyse.

-Neplaukios. Ją suvalgys per kelias artimiausias minutes.

-Nesuvalgys. Jūra bus užteršta.

-Lažinamės? – pasiūliau tetulei.

O toliau tetulė padarė tai, ką jos visos daro, kai pritrūksta argumentų: triukšmingai apsigręžė ir ėmė garsiai kažkam man už nugaros aiškinti, kokia netvarka, užteršė visą jūrą, visai sąžinės neturi. Vaikai kaltai tylėjo ir šypsojosi, kaip moka šypsotis tik bejėgiai, kuriuos kažkas nepelnytai ir visiškai netikėtai įskaudino.

-Kaip manote – suvalgys? – paklausiau vaikų.

-Žinoma, suvalgys! – karštai patikino mane jie. – Jūs gi matėte, kaip jos puola trupinius!

-Būtų neblogai. – sutikau. – nes kitaip šita teta mus pačius suvalgys.

Vaikai su palengvėjimu nusijuokė, tame tarpe ir dėl to, kad pasakiau „mus“. Ir mes tučtuojau susitarėme, kad šersime žuvis kitoje vietoje, jeigu kažkam tai kelia tokį nepasitenkinimą šioje. Duona per tą laiką spėjo pradingti.

Kalbu ne apie tai, ar galima mėtyti duoną į jūrą. Kalbu apie tai, kokį pasibjaurėtiną bruožą turi kai kurie suaugusieji – rodyti vaikams savo nepasitenkinimą skandalais ir užsipuolimais. Galbūt vaikai išties buvo neteisūs, trupindami duoną žuvims, galbūt ir aš buvau neteisi, kad leidau, nepagalvojusi, ir aš puikiai suprantu, kad kažkam gali nepatikti plaukioti tarp trupinių. Reikėjo viso labo pasakyti normaliu balsu: „Vaikai, netrupinkite duonos – nemalonu maudytis“. Vaikai adekvatūs, jie suprastų ir liautųsi. Nors jei atvirai, aš pasisakau už tai, kad su nepažįstamais vaikais būtų bendraujama per jų tėvus. Ir vėlgi kategoriškai nesuprantu, kodėl negalima buvo paklausti, kur jų tėvai, prieiti prie manęs ir paprašyti liautis. Betgi ne – šitos bobos visada kabinasi prie vaikų, ir visada pradeda garsiai rėkti, komanduoti ir įžeidinėti, net nepabandžiusios išsakyti savo minčių normalia kalba.

Vieną tokią sceną stebėjau mokykloje. Mokytojas paprašė vyresnių klasių mokinių išnešti į lauką suolą iš jo kabineto, ir jie ėmė jį tempti. Apačioje susidūrė su kažkokia mokytoja. Stebėjau viską visu gražumu.

-Stovėt! – riktelėjo mokytoja. Mokiniai iš įpratimo apmirė. Laikydami suolą, savaime aišku, tačiau nieko tai nejaudino. – Kur dabar tempiate suolą?!

-Į lauką…

-Ką tai reiškia?! Iš kokio kabineto?!

-Iš 110…

-Kas leido?!

-Mokytojas…

Mokytoja lyg niekur nieko nužingsniavo toliau – nei „atsiprašau“, nei „viskas gerai, eikite“ – nieko. Vėlgi – kas trukdė tiesiog žmoniškai paklausti: „Berniukai, iš kokio kabineto šis suolas? Mokytojas leido?“ O „berniukai“, kurių kiekvienas buvo vos ne visa galva aukštesni už mokytoją, tylėjo ir teisinosi, buvo akivaizdu, kad jiems toks bendravimas nemalonus, tačiau įprastas. Standartinė situacija, kur jų funkcija – tylomis, nuleidus galvą klausytis chamiškų pretenzijų.

Ir dar vienas atvejis – kiekvienas turbūt prisimins po kelias tokias pat situacijas iš savos patirties – kai mano tuo metu trejų metų dukra įsijautusi vaikėsi parke balandžius, o aš, nenuleisdama nuo jos akių, stovėjau gerokai atokiau. Ir staiga ji atlekia pas mane paknopstomis – išsigandusi, apsiašarojusi, pamiršusi ir balandžius, ir viską pasaulyje.

-Kas atsitiko?

-Ten močiutės… Pasakė man… Kad nevaikyčiau paukščių…

Vargšas vaikas nesugebėjo normaliai atkartoti, kas taip išgąsdino, kadangi susidūrė su tuo bene pirmą kartą gyvenime, tačiau aš įsivaizduoju, kaip ir ką tos bobutės „pasakė“, jei 3 metų vaikui liejasi ašaros. Pati ne kartą girdėjau. Kažkas panašaus į „Ką čia dirbi, bjaurybe, kaip tau ne gėda!!! Ko žiūri tavo tėvai?!!“ ir t.t. Suprantama, aš nedelsdama nužingsniavau pas močiutes ir išgirdau, ko ir reikėjo tikėtis: kultūringą, neutralų paaiškinimą: jūsų dukra gainioja balandžius, šito daryti nereikia, vargšai paukščiukai, tegu ramiai sau lesa (kitaip sakant, paukščiukų joms gaila, o vaikų – ne). Beje, pačios jos balandžių nelesino, joms tiesiog nepatiko, kaip kartais nutinka močiutėms, kad šalia jų bėgioja, juokiasi ir mojuoja rankomis vaikas, kaip kartais nutinka vaikams. Pamenu apstulbusias dukters akis – jai buvo baisu net prisiartinti, ji jau priskyrė tas bobutes žiežulų raganų pabaisų kategorijai, ir staiga paaiškėjo, kad močiutės sugeba kalbėti normalia žmonių kalba.

Iš kur jos visos atsiranda? Kodėl jos iš anksto įsitikinusios, kad vaikai nesupras normalios žmonių kalbos? Kas joms pasakė, kad su vaikais šitaip galima? Kodėl jos leidžia sau taip elgtis su vaikais, ko niekad nedarytų su suaugusiais? Vargu ar ta mokytoja, jeigu suolą neštų ne mokiniai, o kitas mokytojas, užriktų ant jo: „Stovėt!“ – ir toliau pagal tekstą. O jeigu užriktų, tai labai daug ką atiduočiau, kad galėčiau pasižiūrėti, kas bus toliau.

-Niekas neturi ant tavęs šaukti. – aiškinu dukrai.

-Tu neprivalai klausyti svetimo žmogaus. – priduriu.

-Jeigu kažkas pradės ant tavęs šaukti, tuojau pat kvieskis mane. – įspėju.

Man taip gerokai paprasčiau, negu valandų valandas nuobodžiai aiškinti, iš kur atsiranda suaugusieji, kurie rėkia ant mažų vaikų, kodėl jie būtent tokie ir dėl kokios priežasties nepabando pasikalbėti su vaikais tuo pačiu tonu, kaip su suaugusiais. Visgi tikiuosi, kad dukra, išlepinta normalaus elgesio su ja, ir taip viską supras be mano paaiškinimų.

P.S.

Teko rašyti Post Scriptum šiam tekstui, kadangi komentaruose po pirmuoju straipsnio variantu skaitytojai man paaiškino:

– „šerti žuvų duona negalima“ – gerai, mes daugiau taip nedarysime.

– „negalima šerti žuvų ten, kur maudosi žmonės“ – visko gali būti. Mes nustojome tai daryti, kai supratome, jog žmonėms tai nepatinka. Tačiau manau, kad vertėtų kažkaip kitaip reikšti savo pasipiktinimą, nei tai padarė minėta teta.

– „išgelbėjote vaikus nuo agresyvios tetulės, tačiau jie paskui ir toliau taip darys…“ – nedarys. Paaiškinau jiems, kad aplinkiniams tai nepatinka. Mano vaikams vienas pagrindinių elgesio viešose vietose kriterijų – nesukelti diskomforto aplinkiniams. Jeigu mes su jais suprantame, kas kelia diskomfortą, tučtojau nutraukiame veiklą. Tiesiog aš esu už tai, kad apie nepasitenkinimą mums praneštų be riksmų ir chamiškumo.

Šaltinis


DAUGIAU ŠIA TEMA

Ar klausote to, ką sako vaikai? Ar tikrai klausote tų nesibaigiančių „čiauškalų“, to nenutrūkstamo transliavimo „ką matau, tau sakau“? O gal tiesiog kartais automatiškai pasakote „...
Kaip juos valdyti? Su valdžia susiję tėvų mitai... Pirmasis mitas. Valdžia žaloja ir gniuždo vaiką, dėl to ji yra blogis. Valdžia žaloja, kai naudojama ne vaiko interesų labui ir tėvai patys to nesuvok...
Nebyli tragedija, apie kurią niekas nekalba Tiesiog dabar, mūsų namuose vyksta nebyli tragedija su pačiais brangiausias mūsų žmonėmis - mūsų vaikais. Vaikai atsidūrė siaubą keliančioje emocinėje...
Tiesa apie tėvus ir vaikus, apie kurią mažai kas k... "Svarbiausia vaikui - disciplina. Jeigu jį rimtai užimsime, nebeturės laiko šlaistytis gatvėmis!", "Man svarbu, kad sūnus užaugtų kovotoju, dėl to jis...
Vaikai geriau vystosi, kai pasakas prieš miegą ska... Reguliarus skaitymas prieš miegą pagerina santykių su tėvais kokybę. Kai tėvai, guldydami vaikus miegoti, skaito jiems knygas, jie skatina sūnus ir y...
Balansas tėvų ir vaikų santykiuose Tėvai suteikia mums gyvybę ir tai - didžiulė dovana. Mūsų uždavinys - priimti šią dovaną. Visa širdimi. Pripažinti, kad niekada negalėsime šios skolos...
Kodėl reikia riboti laiką, kurį vaikai praleidžia ... Pediatrai ir vaikų psichologai pataria apskritai neduoti mobilių telefonų vaikams iki 1,5 -2 metų ir griežtai kontroliuoti laiką, kurį vyresni vaikai ...
Kokie tėvų veiksmai skatina kokį vaiko elgesį? Turbūt visi esame girdėję, kad mušasi tas vaikas, kurį muša, pyksta tas, kurio aplinkoje daug pykčio. Myli ir supranta tas, kurį supa šilti jausmai. ...
Kaip mamai susidraugauti su paaugle dukra Daugybė mamų, dar besilaukdamos, svajoja apie dukrą. Apie tai, kaip pins savo mergaitei kasas, kaip puoš gražiomis suknelėmis. Ir štai gimė mažylė. Me...
Ypatingas motinos ir vaiko ryšys Originalas Moteriai nėra didesnės dovanos kaip nuostabus motinystės jausmas. Meilė ir ypatingas ryšys gaubia motiną su vaiku nuo pirmųjų pastojimo ak...
Vaikai ir elektronika. Būti ar nebūti Užeiname į kavinę pavakarieniauti, aplinkui daug šeimų su vaikais. Kiekvienas vaikas įnikęs į planšetę. Netgi tie, kurie vaikščioti kaip reikiant dar ...
Kaip vaikai mato savo mamas Tais momentais, kai jus užvaldo neviltis dėl nesibaigiančios buitinės rutinos, kai pradeda atrodyti, kad jūs niekam tikusi visose srityse ir nieko nes...
Išankstinė bausmė Rūpindamiesi vaikais, tėvai kartais nueina pernelyg toli. Stengdamiesi užskirsti kelią galimoms negerovėms, dažnai ima ir suformuoja vaikui nepilnaver...
Mokomės iš tikro atsiprašyti Originalas Ką ir kaip daryti, kad vaikas ne tik atsiprašytų, bet ir jaustų kaltę, suprastų/išjaustų šio žodžio prasmę? Ar pastebėjote, kad žodis „at...
Aš mokysiu savo dukrą drąsos, o ne tobulumo Moteris nuo mažens moko būti geromis, mylinčiomis, kantriomis, dėmesingomis, mandagiomis, rūpestingomis, švelniomis ir mielomis. Galima sakyti, mus su...
Prieš pasakydamas vaikui, pasakyk tai pats sau Pirmoji klaida. Kalbėti apie asmenį, o ne apie problemą "Koks siaubingas vaikas!", "Taip elgiasi tik blogi berniukai!" ar tiesiai šviesiai: "Tu bloga...
Perkrauto vaiko požymiai Pabundi dar su tamsa, aštuonias valandas dirbi kaip negras plantacijoje, pakui bėgi į kvalifikacijos kėlimo kursus, muzikos pamoką ir karate treniruot...
Toks mažas, o jau atsikalbinėja! Taip jau būna, kad 5-9 metų vaikai tampa tiesiog nepakenčiami: pernelyg triukšmingi, nepaklusnūs, kaprizingi, atsikalbinėja ir grubiai kalba su tėvais...
Jaunoms mamoms apie jaunus tėčius Jaunas tėtis jūsų ilgisi. Tas kūdikis užsikariavo visą jūsų dėmesį. VISĄ. Ir kai vaikui pagaliau jūsų nebereikia, jūs kuo greičiau lekiate miegoti. Pr...
Laikykitės šių paprastų taisyklių ir vaikas jus bū... "Šimtą kartų tau jau sakiau", "Kiek galima kartoti", "Per vieną ausį įeina, per kitą išeina"... Kokios įprastos frazės... Mamos ir tėčiai visiškai nen...
Televizija. Išjungti vaiką Televizijos ir kompiuterių problema šiuolaikinių vaikų auklėjime darosi vis aktualesnė. Neretai televizorius ar kompiuteris tampa tikra stebuklinga la...
Maža išdavystė Ji beveik nepastebima. Netgi ypatingai nėra apie ką pasakoti. Štai vienas mažas berniukas vaikystėje plovė indus už visą šeimą. Kruopščiai ir stropiai...
Jeigu erzina svetimi vaikai Savus vaikus mylėti lengva. Kai kalba užeina apie svetimus vaikus - viskas keičiasi. Kiekvienas mūsų gali prisiminti bent vieną atvejį, kai svetimas v...
Sūnaus auklėjimas Kaip moteris elgiasi, tokį žmogų ir turi greta savęs. Kaip jūs auklėjate ar ruošiatės auklėti savo sūnų? Stebėtinas dalykas - jeigu moteris nemoka "a...
Tėvų manipuliacijos vaikais. Baimė, kaltė, gėda... Labai dažnai susiduriu su tėvais, kurie manipuliuoja savo vaikais. Ir jie dažnai labai piktinasi, kai vaikas atsako savomis manipuliacijomis jų atžvil...