Neriaumokime ant savo paauglių

Originalas

Prieš keletą metų išėjusioje Prior knygoje “Neriaumokite ant šuns” buvo išvardytos kelios taisyklės, kurių reikia laikytis šunų šeimininkams, kurie nori ko nors savo šunis išmokyti. Knyga propaguojamas ne tik “bizūno ir meduolio” metodas. Joje buvo ir tokių idėjų:

Niekad nerodykite šuniui dantų;

Norėdami, kad šuo nesikandžiotų, duokite jam į dantis kokį nors kitą daiktą;

Dažniau girkite, nei bauskite.

Šie patarimai grįsti tuo, kad autorė gerai išmano šunų elgesį: tarkime, į parodytą šypseną šuo reaguoja kaip į agresijos ženklą.

Nesunku pastebėti, jog šie patarimai netiesiogiai, bet tinka ir auklėjant vaikus. Žmonės nereaguoja į šypseną kaip į agresiją. Tačiau lengvai pagauna agresyvią intonaciją ir tai sukelia atgalinę agresiją. Tarkime, maži vaikai dažniausiai blogai reaguoja į tėvų riksmus ir smurtą.Verkiančio kūdikio nenuraminsi kratymu ir šauksmu “tuoj pat nutilk!”. Darželinuko nepriversi klausyti mušant diržu. Jis ne tiek išmoksta ko nors nedaryti, kiek išmoksta bijoti ir keršyti tėvams. Arba išsilieti ant silpnesnių. Situacijai su paaugliais tai ypač tinka. Agresija gimdo tik agresiją. Geresnis kelias – suprasti paauglių elgesį.

Tačiau paaugliai kaip tik labiausiai provokuoja tėvų agresiją. Tipiškiausios situacijos:

  • Paauglys nenori kloti lovos;
  • Praleidinėja pamokas;
  • Neruošia namų darbų;
  • Geria ir rūko;
  • Atsisako padėti buityje ir spokso į televizorių;
  • Laiko nešvarius rūbus išmėtytus po kambarį;
  • Grubiai atsikalbinėja į tėvų pastabas.

Paauglystės specialistai aiškina tai vystymosi etapu. Prieš paauglystę vaikai labai išlavina savo miklumą, greitumą, noriai užsiima akrobatika, rankų vikrumo reikalaujančia veikla. Septynių – dvylikos metų vaikams sustiprėja pasitikėjimas savimi. Ir štai ateina lytinis brendimas. Paauglių kūnas ima greitai vystytis ir augti. Jų psichika neprisitaiko prie šio kūno, todėl judesiai darosi staigūs, blogiau koordinuoti, nerangūs. Berniukų varpos ir mergaičių krūtys bei makštys jų neklauso. Tai pakerta savikontrolės jausmą, pasitikėjimą savimi, paaugliai jaučiasi negražūs, netobuli, nesaugūs.

Psichoterapine prasme jiems šiuo metu gali padėti ne tiek grindų plovimas ir tvarkymas, kiek suaugusių parama ir netgi iniciacija, įvedimas į suaugusius. Geriausiu atveju – bendravimas su bendraamžiais. Visa kita darosi nesvarbu, neįdomu. Tai – beveik normali apatijos ir pasirinktinio intereso draugams fazė.

Kodėl “beveik “ normali?

Todėl, kad mūsų visuomenėje išnyko iniciacijos ritualai, kuriais paauglius mūsų protėviai įšventindavo į vyrus ir moteris. Pirmos ejakuliacijos ir mėnesinės protėviams būdavo šventė.

Tomis progomis visa gentis keldavo šventę. Dažniausiai tai būdavo ritualai – sunkūs išbandymai, tatuiruotės, dainos ir šokiai. Šiuolaikiniai tėvai mažai bendrauja su paaugliais ir jiems aiškiai trūksta šios iniciacijos. Jie bando susikurti savo iniciacijos ritualus: piercing’as, šokių vakarėliai, cigaretės, seksualiniai bandymai tarsi tampa “pašventinimo į suaugusiųjų “ ritualo surogatais. Tuo tarpu tėvų reakcija į tai – visai ne šventinė, o neigiama. Paaugliai nesupranta šio neatitikimo, dažnai jaučiasi kalti ir nesuprasti.

Tuo metu tėvams ateina į galvą tik viena: kad jų vaikas yra blogai išauklėtas. Kad dabar pats metas imtis kažkokių priemonių. Ir tipiškiausios mūsų priemonės yra kaip tik tokios, nuo kurių pataria susilaikyti šunų dresuotojai:

  • Rodyti paaugliui dantis;
  • Kišti jam į rankas tai, ko jis nenori;
  • Bausti.

Tai reiškia, kad tėvai ima paauglius mokyti, gėdyti, šaukti ant jų. Juos verčia sėsti prie vadovėlio, jiems į rankas brukamas šepetys, skuduras, nesutvarkyti rūbai. Už pamokų praleidinėjimus ir vėlavimus juos uždaro namuose, baudžia už pasekmes, kurių šaknys – brendimas ir kultūrinė situacija. Paauglius baudžia už tai, ko jie nedaro. Baudžia tie, kurių istoriškai kaip tik turėtų “palaiminti”!

Mes vargiai ar galime staigiai perorientuoti mūsų kultūrą ir kelti “pirmųjų mėnesinių “ ar “pirmų ūsų” šventę visam daugiabučiui ar mikrorajonui. Tačiau mes bent galime pasinaudoti šunų dresuotojų patarimais…

Norėdami parodyti savo vaikui dantis ir užrėkti ant jo, pabandykime vietoj to išeiti į kitą kambarį ir padaužyti pagalvę; ištraukime iš skalbimo mašinos didelį drėgną rankšluostį ir pabandykime jį išgręžti rankomis; nusikeikime garsiai tuščiame kambaryje – juolab, kad keiksmažodžiai nieko nežeidžia, nes adresuoti “orui”.

Jei paauglys dažnai ima į rankas tai, kas mums nepatinka, duokime jam į rankas ką nors kitą, kas jam patinka ar bent padeda pasijusti svarbiu: paprašykime pavedžioti šunį, pastatyti gražiai mašiną, suredaguoti trumpą tekstą kompiuteriu, pabaigti valgyti skanios košės likučius puode. Tarp kitko, atkreipkime dėmesį, kad skaniai valgant tuo pat metu sunku plūstis – burna būna užimta. O paaugliams šalia nevalgymo būna “žvėriško apetito” laikotarpių. Esmė, žinoma, nepermaitinti jų, bet rasti tinkamą pakaitalą.

Nusprendę paauglį nubausti, pagalvokime, kaip į tą patį jo poelgį pažiūrėtų mūsų seni protėviai: skaityklose ir knygynuose labai daug literatūros apie senus ritualus ir kultūrą: R. Blie “Geležinis Džonas”, J. Frazer “Auksinė šakelė”, M. Mead “Kultūra ir vaikystė” ir kt. Jos gali pakeisti mūsų požiūrį į tokias šių dienų “baisybes” kaip paauglių tatuiruotės, rūkymas, šokiai, “tūsai” ir t.t.

Žinoma, paauglių tėvai dažnokai patys jaučiasi kalti – situacija juk abipusė. Todėl paauglių tėvams labai naudinga susitikti su panašiais į save ir su nuostaba sužinoti, kad kitų tėvų vaikai yra nei kiek ne geresni, kad visuose namuose šiuo metu vyksta “dantų rodymas“, ir kad greičiausiai neverta pykti už paauglių padarytas skriaudas mums.

Už tai jiems sumokės jų vaikai…



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *