Nespręskite svetimų problemų

Nesvarbu, kokie mes atėjome į šį pasaulį. Esame kažkieno vaikai, kažkieno draugai, tėvai ir tiesiog pažįstami. Ir labai dažnai, jei artimas žmogus pateko į sudėtingą situaciją, laikome savo pareiga jam padėti – jei ne darbais, tai patarimais.

Dažnai atsitinka, kad padedame žmogui, iš visų jėgų stengiamės padaryti tai pačiu geriausiu būdu, o kaip rezultato sulaukiame vien jėgų ir energijos išsekimo.

Kodėl taip vyksta? Gaila, bet mes patys tai provokuojame. Būtent tuo, kad mėginame padėti. Realybėje tai tik daro žalą – abiem pusėms.

Kai daliname šiuos savo „kreditus“, mes, skatinami pačių kilniausių paskatų, šiuo „palaikymu“ atimame iš žmogaus jėgas ir energiją.

Bet kokio „kredito“ atveju žmogus lieka mums skolingas. Mes jį prisirišame prie savęs. Ir imamės dalies ar visiškos atsakomybės už jį. Ir kartais nesąmoningai pakeičiame jo pasiekimus savais.

Prieš žiemos atostogas paprašiau studentų patyrinėti, kaip dažnai mes įsibrauname į artimų žmonių judėjimo, kalbų, veiksmų procesą. Kaip mes realiai, visiškai nesusimąstydami, žmones nuvertiname ir paliekame be energijos.

Stebėjome, kaip:

Kaip dažnai leidžiame sau pertraukti kito žmogaus kalbą. Ypač kaip dažnai moteris kompanijoje pertraukia vyrą, viešai jį taiso, švaistosi patarimais. Visa tai akivaizdus nepagarbos demonstravimas. Pertraukti kalbos srautą – tai ne tik supainioti mintis, bet ir išmušti pagrindą iš po kojų.

Kai moteris (žmona) viešai taiso ar išjuokia vyrą, ji pažemina jo statusą, suduoda smūgį vyro socialiniam reikšmingumui. Be to, jei paanalizuosime, paaiškės, kad ji pertraukia, nuvertina, kovoja dėl valdžios visiškai nesąmoningai. Ir kad visa tai naikina tarp partnerių viešpatavusį artumo jausmą. Vyras, nutraukdamas žmoną, demonstruoja valdžią. Kartais tai būna mėginimas struktūruoti jokios sistemos neturintį, chaotišką, jo manymu, minčių srautą, sklindantį iš dešiniojo smegenų pusrutulio, paversti jį nuosekliu srautu, būdingu kairiajam.

Kaip dažnai mes keičiame vaiko judėjimo kryptį. Pavyzdžiui, bėga mažasis su savo vaikiškais reikalais – jam viskas gerai, jis užsiėmęs savais uždaviniais. Suaugusieji neretai gali sugriebti vaiką, apimti karštų jausmų, paimti ant rankų, įsibrauti į judėjimo trajektoriją, pernešti vaiką iš vienos vietos į kitą, nesulaukę, kol vaikas užbaigs savo reikalus, perjungia jį kitam užsiėmimui, kuris suaugusiam atrodo svarbesnis.

Kai vaikas įsitraukia į žaidimą ar kokią nors veiklą, skirtingai nei suaugęs žmogus, jis įsitraukia į tai visas. Visa širdimi ir visu protu. Dėl to jis ir „negirdi“ suaugusių, kurie bando sugrąžinti jį atgal į realybę. Reikia laiko, kad informacija jį pasiektų. Kai vaikas grubiai ir staigiai „ištraukiamas“ iš jo veiklos, prasideda isterija, gali būti prarastas kontaktas. Kai dėl kažkokių priežasčių nutraukiame vaiko veiksmus, įvairiuose lygmenyse susiformuoja blokavimas, kuris pasireiškia įvairiais simptomais. Kai dažnai keičiame vaiko veiklos trajektoriją, mes vagiame iš jo jėgas, duodame mažajam suprasti – esame dievai, o tu praktiškai neturi jokios įtakos. Ir vaikas tampa labiau sukaustytas arba labiau agresyvus, užsispyręs, impulsyvus. Ir praranda iniciatyvą. Viso to mes dažniausiai nesuvokiame – nepagarbos mažame žmoguje vykstantiems procesams ir dinamikai, ir visa tai suformuoja vaikui įsitikinimą, kad jis nieko šiame pasaulyje nereiškia.

Kai suaugęs žmogus mėtomas iš vienos užduoties į kitą, kai įsibraunama į jo veiksmus ar apmąstymus – vyksta tas pats. Jeigu užduosime sau klausimą, ar pakanka man pagarbos artimiesiems, ar leisiu pabaigti, ką pradėjo ar susitarsime, kaip galima visiems drauge korektiškai užsiimti vykdoma užduotimi – tada bent jau atsiras santykiuose daugiau pasitikėjimo.

Kai kišamės su savo „genialiomis“ idėjomis, vertinimais, haliucinacijomis ir patarimais, su neprašyta pagalba, kai darome už žmogų tai, ką jis ir pats gali lengvai padaryti. Kai, pavyzdžiui, tėvai ateina pas suaugusį vaiką į svečius ir pradeda „padėti“ – tai jokia ne pagalba, tai žalojimas, kuris atima iš žmogaus jėgas, sumenkina jo patirtį. Tai signalas bet kokio amžiaus žmogui – tu mažas ir silpnas, be manęs nesusidorosi. Ir tai ne meilė – tai papirkimas ir bandymas įrodyti sau pačiam savo reikšmingumą. Bandymas būti ar išlikti vaikui Dievu.

Kai sakome kitiems kažką panašaus į „viskas bus gerai“. Kai priimame už kitus žmones sprendimus, dalindami patarimus – mes vaizduojame save dievais. Ir atimame iš artimų žmonių galimybę patiems pajausti save, savo jėgą, savo poreikius. Beje, psichologas apskritai neturi teisės dalinti patarimų: eiti ar neiti į darbą, susieiti ar galutinai išsiskirti ir panašiai. Jeigu dalina – jam laikas užsiimti asmenine terapija. Kad kas nors nuimtų jam šventojo nimbą nuo galvos.

Kai pradedame kištis, mes imame vaidinti vaidmenį, kurio imtis mūsų niekas neįgaliojo ir pažeidžiame žmogaus gyvenimo „trajektoriją“. Tai, žinoma, negalioja situacijose, kai reikia greitos reakcijos ir pagalba bei palaikymas išties reikalingi.

Kai artimas žmogus pradeda kalbėti, kaip jam sunku, kiek daug įvairių uždavinių ir problemų iškilo, geriau pasakyti: „Matau, kad daug. Tačiau visos tos problemos – va tokios (parodai rankomis), o tu – štai toooooks. Ir aš tikiu tavo jėgomis bei sugebėjimais. Jeigu reikės – aš šalia, bet taip pat aš žinau, kad esi pats pajėgus susidoroti“.

Kai nustosime būti „geručiais“ sau patiems ir kitiems, žmonių aplink mus sumažės, o štai nuoširdumo, sąžiningumo ir meilės gyvenime smarkiai padaugės.

Šaltinis











Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti