Nevienatvės formulė

Meilė – tai procesas. Mes galime įsitraukti į jį arba likti už jo ribų.

Žodyne galima rasti kelias dešimtis įvairių žmogaus jausmų ir emocijų. Tyrinėtojai bandė susisteminti visą šį spektrą, suvesti viską į kažkokius bazinius jausmus. Ir gaudavosi, kad bet kurio negatyvaus išgyvenimo pagrindą sudaro baimė, o bet kokio pozityvaus – meilė.

Gaunasi, kad meilė – ne tik tasai jausmas, kuris sujungia vyrą ir moterį. Tai unikalus, universalus žmogaus bendravimo su jį supančiu pasauliu instrumentas. Įrankis, kuris padeda pažinti pasaulį ir su juo sąveikauti.

Kai trokštame meilės, mums atrodo, kad tai kažkokia dovana. Kuri atsiranda savaime, netikėtai. Ir atnešė į gyvenimą daug pozityvo – fizinio ir dvasinio susijaudinimo. O paskui transformavosi į idealią kasdienybę, kad dvi širdys taip tiksliai viena kitą atitinka, kad ir materiali gyvenimo pusė pati savaime susitvarko (kad ir ta pati liūdnai pagarsėjusi dantų pastos tūbelė).

Mažai kas pripažįsta, kad su santykiais reikia dirbti. Ir kad net jeigu jau sutikome su jais padirbėti, tai nejaučiame nė menkiausio noro darbuotis su savimi asmeniškai, ugdyti savyje sugebėjimą išsaugoti santykiuose pozityvą, kuris, tiesa sakant, ir yra meilė. Žmonės dažniausiai nori visko gatavo – iš čia ir ta miela legenda, jog kažkur klaidžioja tavo žmogus, kurį pakaks tik susitikti ir… naudotis juo.

Pirmoji meilė… Dažniausiai negalime jos pamiršti visą likusį gyvenimą. Audringi jausmai, neturintys nieko bendro su racionalumu ir praktiškumu – štai taip ir atsinešame šį meilės-stebuklo vaizdinį į suaugusį gyvenimą. O paskui stebimės, kur gi jis, kur bastosi tasai žmogus, kuris mums “skirtas”. Kodėl niekaip nesigauna jo susitikti?

Panagrinėkime šia proga bazinius dėsnius, pagal kuriuos veikia mūsų gyvenimas, norime mes to, ar nenorime. Tik jų laikydamiesi, gausime antrą šansą mylėti.

Pirma. Trokšdami pritraukti žmogų į savo gyvenimą, turime aiškiai suprasti, ką esame pasiruošę atiduoti mes patys. Ar pasiruošę apriboti savo laisvę? Ar pasiruošę kažką paaukoti? Tarkime, keliones, be kurių dabar neįsivaizduojame gyvenimo? Ar paaukosite keliones, jei antroji pusė bus prieš jas nusistačiusi? Ar sutiksite anksti keltis, jei esate pelėda, o antroji pusė – vyturys? Kas suprastume, kas yra mūsų asmenybės elementas, kurio jokiu būdu negalime “atiduoti”, būtina pažvelgti giliai savyje. Suprasti save ir savo asmenybės uždavinius bei poreikius – svarbiausias žingsnis į nevienatvės erdvę.

Antra. Aiški užklausa. Turite suprasti, ko norite: socialinės sąjungos (kad vyras būtų turtingas, kad pasijaustumėte kaip už mūro sienos), fizinės sąjungos (noriu artumo), realizuotis kaip mama/tėvas (ieškau mamos/tėvo savo būsimiems vaikams), emocinės sąjungos (noriu bendraminčio), ar tiesiog vandens stiklinės senatvėje (negaliu gyventi vienas/viena). Idealioje santuokoje visos šios kategorijos susilieja viename žmoguje. O jeigu norite “tiesiog pamilti”, tai visiškai netikėtai galite pamilti kokį nors aktorių. O jei “kad mane pamiltų”, tai čia nėra jokio meilės srauto, jūs norite judėti tik viena kryptimi, o taip nebūna.

Trečia. Įsivaizduoti meilę kaip energiją. Panašus traukia panašų. Jeigu mokate mylėti, įžvelgiate šio jausmo apraiškas viskame, kas jus supa, leidžiate sau mylėti patį save, gyvūnus, gėles, vaikus, artimuosius, draugus, jeigu taip gyvenate pastoviai, neleidžiate džiaugsmui ir šviesai numirti savyje ar transformuotis į negatyvą, tai anksčiau ar vėliau į jūsų erdvę įžengs ir tasai žmogus. Sugebėjimas mylėti, duoti ir priimti meilę šiandien suvokiamas jau ne kaip stichiškas reiškinys, o kaip svarbiausias žmogaus emocinio intelekto komponentas.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *