Noras norui nelygus

Yra labai subtili riba tarp mūsų norų ir to, kad prie šių norų neprisirištume. Jeigu išlaikysime šį balansą, galėsime įgyvendinti viską.

Tai paradoksas – susieti priešingybes. Kaip galima tuo pat metu norėti ir nenorėti? Tai labai sunku paaiškinti protingais argumentais, tą galima tiktai pajusti, įsigilinus į save.

Kalbant apie pavyzdžius, viskas gali atrodyti maždaug taip. Tarkime, jauna 30 metų amžiaus moteris nori sukurti šeimą. Ji gyvena aktyvų gyvenimą, susipažįsta su įvairiais žmonėmis, susitikinėja su vyrais, tačiau niekaip neranda to tinkamo. Pavargusi nuo nesibaigiančių pasimatymų-išsiskyrimų, jo važiuoja atostogų. Paprasčiausiai pailsėti. Nuo visko ir visų. Pasiima su savimi elektroninę skaityklę su krūva bestselerių ir poilsiauja. Kai su ja mėgina susipažinti įdomus vyriškis, ji nekreipia į jį dėmesio. Ir per visas atostogas ji ignoruoja jo asistavimą, nes neturėjo tikslo susipažinti. Tiktai paskutinį vakarą, po atviro pokalbio, ji pradeda žvelgti į jį kitomis akimis. Pasirodo, pas juos labai daug bendro ir tarp jų yra kažkoks ryšys.

Jūs būtinai turite suprasti, ko norite. Konkrečiai. Ko būtent jums reikia iš vyro, iš santykių, iš darbo, iš nuosavų perspektyvų ir apskritai iš gyvenimo. Tikslas turi būti, tačiau jo nereikia pernelyg smarkiai norėti. Tas „pernelyg“ viską sugadina.

Kita istorija. Jauna moteris gyvena viename mieste, jos mylimasis – kitame. Jų santykiai, nepaisant to, plėtojasi. Jis aplanko ją, ji atvažiuoja pas jį. Kol kartą ji rimtai nesusimąsto, kad jiems gali gautis, o tiksliau, nesigauti ateityje. Pas ją čionai darbas, giminės, draugės, būstas, o ten kas jos laukia? Viskas nuo nulio? Kol ji abejoja, vyriškis susiranda kitą moterį, su kuria pradeda po poros mėnesių gyventi kartu. Mūsų herojei – šokas. Bet ji juk į tą vietą važiuoti ir nenorėjo!

Įsitikinimas, kad tikslas bus įgyvendintas – būtina sąlyga, kad jis būtų pasiektas. Tai ne bukas užsispyrimas „aš to noriu ir baigta!“. Tai ramus žinojimas.

Norėjimas gyvena galvoje, mentalinėse konstrukcijose, žinojimas – giluminėse struktūrose.

Reikalingas ramus įsitikinimas: aš žinau, kad tai bus mano, kitaip ir būti negali. Šitą įsitikinimą griauna įvairios abejonės: „o ką jeigu jis…“, „o ką, jeigu jinai…“, „o jei staiga kažkas sutrukdys“ ir panašiai. Kai tik dėmesys susifokusuoja į kitą, jūs pralaimėjote. Šiuo atveju reikia netgi ne meilės pačiam sau, o sveiko egoizmo – „aš žinau, ko man reikia ir aš tai turėsiu“.

Jeigu padėsime savo valiai veiksmais, eidami linija tarp „noriu“ ir „neprisirišu“, galime gauti iš kojų verčiančius rezultatus savo gyvenime.

Galima daryti absoliučiai viską. Jeigu tik, suprantama, tasai „viskas“ nėra žmogžudystės ir panašiai.

Galima pasakyti „myliu“, kai tai jaučiate jūs, o ne laukti, kol tai padovanos kitas. Bet jeigu jau pasakyta – nereikia prisirišti prie analogiško atsakymo, suprantate? Neužsigaukite, jei neatsakė. Netikrinkite kas kelias minutes telefono. Paleiskite savo borus ir tikslus.

Galima pasakyti „noriu už tavęs ištekėti“ ir realiai to norėti, tačiau viduje būti pasiruošusiai tam, kad šitai gali neįvykti, tačiau jūs dėl to vis tiek nepražūsite, ateityje dar visko bus.

Kai tik mes mintyse prisirišame prie tikslo, mes prarandame laisvę. Jūs jau bijosite kažką pasakyti ar padaryti, kad to tikslo neprarastumėte. Tuo pačiu jūs pražudėte rezultatą, o pati tapote priklausoma, nes laukiate ketinimo realizacijos. „Laukti“ – tai tas pats, kas „Priklausyti“.

Tikslas nepakenčia priklausomybės. Tikslas pasiekiamas kai laisvai renkamės variantus.

Tai sudėtinga. Tai labai sudėtingas darbas – laikytis savo viduje šios linijos. Norėti, tačiau smarkiai netrokšti. Mylėti, bet neprisirišti. Žinoti, ko nori ir būti pasiruošusiam paleisti. Tačiau tiktai ant šios ribos viskas ir įvyksta.

ŠALTINIS



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI