Su kuo dažnai tenka susidurti psichologui, kuris užsiima šeimyninių santykių tema? Su vieno sutuoktinio nepasitenkinimu kito sutuoktinio elgesiu arba atskirai paimtais įpročiais. Na, ten įvairūs „jis neuždaro unitazo dangčio”, „ji dantų pastos tūbelės neišspaudžia iki galo” ir panašiai – repertuaras begalinis.
Ir visi nori žinoti, ką su tuo daryti. Ir nors kažką padaryti galima praktiškai visais atvejais, šiandien aš noriu sugrįžti prie pačios santykių pradžios.
Daug problemų santykiuose kyla dėl netinkamo elgesio pačioje santykių pradžioje.
Paprastai viskas vyksta maždaug taip – jis ja susižavėjęs, ji dėl jo kraustosi iš proto, susitikimai svaiginantys, lūkesčiai siekia padebesius, viskas idealu. Ir tik vėliau, praėjus tam tikram laikui, išryškėja visa tiesa apie unitazo dangčius, tačiau jau per vėlu – vaikai, būsto kreditas, visa kita.
Išeitis paprasta. Reikia pastebėti nepageidaujamą elgesį iš karto ir – dėmesio! – iškart apie tai pasikalbėti, pasiūlant ištaisyti nesklandumus.
Visiškai primityvus pavyzdys. Štai moteris ir vyras prieina prie durų, vyras jas atidaro ir eina pirmas, o moteris dėl kažkokių savų priežasčių įsitikinusi, kad taip negalima. Kaip paprastai elgiamasi santykių pradžioje? Ogi niekaip. Numojama ranka, atseit, baisus čia daiktas, smulkmena, „nejau nepakentėsiu”?
O vertėtų stabtelėti ir pasakyti kažką panašaus į: „Mielasis, man bus labai malonu, jei prilaikysi man atidarytas duris”.
Vyras, savaime suprantama, gali daryti tą patį, čia nėra jokio skirtumo. Jeigu žmogus daro tai, kas jums nepatinka, pasakykite jam apie tai.
Pavyzdžiui, jei moteris jau visiškai nepadoriai vėluoja, vyras gali jai pasakyti: „Mieloji, man bus labai malonu, jeigu tu ateisi laiku ar bent jau įspėsi apie tai, kad vėluoji”.
Santykių pradžioje žmonės paprastai nori vienas kitam patikti, dėl to pasirengę kažkiek keistis. Ir keistis, kas įdomiausia, jiems pakankamai lengva, kadangi yra stiprus stimulas tai daryti.
Tačiau dauguma visgi tyli ir kenčia. Tai ir yra svarbiausia santykių pradžios klaida – tylėti ir kęsti. Atvirai kalbant, toks elgesys neduos nieko gero ir ateityje, tolimesniuose santykiuose.
Kodėl tai klaida? Todėl, kad santykiuose egzistuoja labai paprastas principas: kol nepasakei, kad tau kažkas nepatinka, reiškia tau tai patinka. Ir dėl to po dešimties metų prasideda keisti dalykai. Visą tą laiką po kambarius išmėtytos kojinės jai patiko, o šiandien staiga pradėjo nervinti. Kas per velniava nei iš šio, nei iš to?
Tame ir esmė, kad nepatiko, tačiau ji norėjo būti tau pati geriausia, o vietoje to tapo patogi.
Tas pats ir su dantų pastos tūbele, ir su alkoholiu, ir su visais kitais momentais. Kol tylite, kitas galvoja, kad jums viskas patinka. Turint galvoje, kad mes, vis dėlto, esame paprasti žmonės, o ne svetimas mintis skaityti mokantys telepatai ir ne ekstrasensai, keista būtų tikėtis kažko kito.
Pakartosiu pagrindinę tezę: kad santuokiniame gyvenime nepasitaikytų gilių duobių, apie dalykus, kurie jums nepatinka, pradėkite kalbėti jau pačioje santykių pradžioje.
Tai nereiškia, kad reikia skelbti žmogui ultimatumus, versti per prievartą jį keistis ir atsisakyti savo vertybių. Tai reiškia, kad reikia aiškiai apibrėžti – štai šie konkretūs dalykai man nepatinka, aš taip nenoriu.
Toliau seka derybos, pokalbiai, apmąstymai (bendri ir individualūs). Galbūt ir atsisveikinti teks. Bet netgi šiuo atveju geriau viską išsiaiškinti iš karto.
Taigi, fiksuojame. Jeigu jums kažkas nepatinka, pasakykite apie tai iš karto, tuo pačiu momentu, kai tai nutiko. Tai smarkiai padidina abipusiai naudingų sprendimų šansus. Ir priešingai – tylėjimas su lozungu „galiu ir pakentėti” pablogins situaciją, o ne pagerins.
