Norite-anūkų-Pasitraukite-iš-kelio-sūnui-400x528

Norite anūkų? Pasitraukite iš kelio sūnui

Nuo autorės: Man rodos, reta mama, priklausanti tai kategorijai, apie kurią čia rašoma, perskaitys šį straipsnį iki galo. Jeigu visgi perskaitys – tai bus didelis šansas mamai ir sūnui suprasti situaciją ir ją ištaisyti“.

„Jeigu mama nori susilaukti anūkų, ji turi pasitraukti savo vaikui iš kelio“ – Margaret Bart.

Suprantu, kad rašau nedėkinga tema, kad sukelsiu pasipiktinimą, pyktį ir netgi įsiūtį toms moterims, kurios savo gyvenimo prasme laiko motinystę. Ir visgi rašau. Prisikaupė…

Man neretai skambina mamos ir prašo leidimo atvesti į konsultaciją sūnų. Po paaiškinimo, kad aš nedirbu su vaikais, netikėtai paaiškėja, kad vaikui 25, 28, 30 metų… Kai pasiūlau mamai, kad paskambintų ir susitartų dėl susitikimo pats „vaikas“, paprastai atsiranda daug priežasčių, dėl ko jis negali to padaryti: užimtas, telefonas sugedo, bijo… Per visą mano praktiką nebuvo atvejo, kad „vaikas“ paskambintų. Manau, pačios mamytės tam kliudė: kaipgi taip – juk jos praras situacijos kontrolę! Maža ką jam ten prišnekės terapeutė! Mamos nori kartu su „vaikais“ lankyti terapiją, viską matyti, girdėti, stebėti, patarinėti. Mama geriau žino, ko reikia vaikui.

Aš tokio formato psichoterapija neužsiimu, pas mane privaloma sąlyga yra kad klientas savarankiškai pas mane ateitų ir savarankiškai bendrautų. Bet netgi tokiu atveju pasitaiko siurprizų – kartais paaiškėja, kad kartu su klientu atėjo mama ir tada jau nieko nebelieka, kaip išprašyti ją iš kabineto. Dažnai mane skaitantys tikriausiai jau suprato, kad straipsnyje kalba eis apie tarpusavio priklausomybę, kuri šiuo konkrečiu atveju yra maskuojama kaip stipri motiniška meilė.

Geriausia, ką galima padaryti aprašytoje situacijoje – pasiūlyti mamai pačiai eiti į terapiją ir patyrinėti savo indėlį į tokią situaciją. Tačiau ir čia visiška aklavietė. Toks pasiūlymas, kaip taisyklė, susilauks dvejopos reakcijos: arba mandagaus atsakymo „ačiū, man nereikia“, arba baisaus pasipiktinimo „pas mane problemų nėra!“

O jų kaip tik ir yra. Už išoriškai demonstruojamos labai stiprios motiniškos meilės pas tokią moterį slypi jos identiškumo problemos. Tokios mamos per savo gyvenimą viską pastatė ant motinystės kortos. Ir tai, kaip taisyklė, jų nesąmoningas pasirinkimas, tiksliau, ir pasirinkimo čia kaipo tokio nebuvo. Vaikas užkemša didžiulę skylę mamos identitete, jis tampa prasmę jos gyvenimui suteikiančiu motyvu. Tokiai moteriai kartu su pasiaukojančia meile atsiranda gyvenimo prasmė, ir ne šiaip kokia, o neapsakomai kilni, visuomenėje gerbiama ir palaikoma prasmė. „Viskas vaikams!“ Atimk tai iš tokios mamos ir kas jai beliks? Profesionalus, moteriškas, partneriškas identitetas reikalauja laiko, pastangų. Nelengva visa tai. O ir ne taip garbinga, netgi jei pasiseks.

O kaipgi tokiu atveju su meile? Ir kur tos meilės matas? Kada ji jau nustoja būti meile ir perauga į priklausomybę?

Centrinis žodis, kuriuo galima išmatuoti motinišką meilę, yra atitikimas. Atitikimas amžiui, situacijai.

Be jokios abejonės – kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau reikalauja dėmesio. Šiuo atveju motinos pasiaukojimas ne tik pateisinamas, bet ir visiškai natūralus. Mažyliui reikalingas maksimalus mamos buvimas ir dalyvavimas jo gyvenime. Ir šioje situacijoje tokia pasiaukojanti meilė visiškai atitiks natūralius poreikius.

Bet netgi tokioje situacijoje motina neturi pamiršti savęs, jeigu ji išties myli savo vaiką.

Ką gali duoti vaikui mama, kuri nesugeba pasirūpinti pati savimi? (užsiimti mėgstamu užsiėmimu, ar tiesiog paprasčiausiai pailsėti?) Jau matau pasipiktinusias mažylių mamas: „Kada?!!!… Ką tu supranti apie motinystę?!!!“ Čia mamai verta pagalvoti apie pasitikėjimą ją supančiais artimais žmonėmis (vyras, seneliai, močiutės ir t.t.), apie galimybę perduoti jiems dalį savo funkcijų. Juk iš visko, ko reikia kūdikiui šiame jo vystymosi etape, mamos pakeisti neįmanoma tiktai žindymo momentu. Neverta pasikliauti vien savo jėgomis.

Ką gali duoti vaikui pervargusi, susierzinusi, nusikankinusi mama? Tiktai kaltės jausmą, kad ji jam aukojasi.

Paradoksaliu būdu mama, kuri nesirūpina savimi, atiduodama visą save vaikui, iš tikrųjų galvoja tik apie save, tiksliau, apie savo įvaizdį (ar pakankamai ideali mama esu?), o ne apie vaiką.

Tačiau vaikui augant, mamos dalyvavimas jo gyvenime darosi vis mažiau reikalingas. Mano požiūriu, augimo ir brendimo esmė yra vis didesnis vaiko atsiskyrimas ir atsitolinimas nuo tėvų. Šiame suaugimo procese tėvų vaidmuo – paleisti vaikus į savarankišką gyvenimą. Visiškai suprantama, kad toks vaiko paleidimas nėra malonus, šį veiksmą lydi visa jausmų gama: liūdesys, ilgesys, nuoskauda. Bet jeigu tėvai išties myli savo vaiką – jie išgyvens šiuos jausmus ir sugebės pasidžiaugti vaiko suaugimo faktu.

Pamenu atvejį iš asmeninės patirties. Pas mane buvo sudėtingi santykiai su žmona. Mes poilsiavome prie jūros ir praktiškai visą savo laiką leidome su savo trejų metų dukrele. Aš myliu savo dukrą, ir esu labai stipriai prie jos prisirišęs, o be to, dabar puikiai suprantu, kad tuo savo gyvenimo laikotarpiu aš visą savo neišeikvotą partneriškų santykių energiją nukreipdavau į dukrą. Karta pastebėjau, kad dukra žaidžia ant kranto su bendraamžiu berniuku, jie susikaupę statė smėlio pilis, nekreipdami į mane jokio dėmesio. Pamenu tą pavydo jausmą, ką ten pavydo – jaučiausi, kad mane išdavė, pametė, paliko. Ir čia staiga toptelėjo: ką aš darau?! Juk mano jausmai egoistiški. Mano dukra užaugs, išeis į gyvenimą ir ten jai reikės megzti santykius su štai tokiais berniukais, ji nepasiliks su manimi. Kas gi čia tada per meilė tokia, jeigu galvoju vien apie save?

Skirtis su vaikais nelengva. Aš tai žinau ne iš nuogirdų ir ne iš protingų knygų. Vaikais išeina ne tada, kai fiziškai užauga ir tampa pilnametis. Jis išeina kiekvieną valandą, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę.

Labai svarbu turėti tai galvoje ne tam, kad sulaikytume vaiką, o kad galima būtų maksimaliai išnaudoti tas gyvenimo su juo akimirkas. Neseniai visu aštrumu pajaučiau ir pergyvenau tai, kas pasakyta aukščiau, bendraudamas su savo jau devynerių metų sulaukusia dukra. Atmintyje išplaukė visa eilė jaudinančių momentų iš jos vaikystės. Žvelgiau į ją su skausmu bei liūdesiu ir supratau, kad ji bręsta, kad jau niekad nebus tokia, kaip anksčiau, jausmų banga užplūdo mane, akys sudrėko. Man buvo gaila, kad ji auga ir vis toliau žengia į savo suaugusį gyvenimą, kuriame man lieka vis mažiau ir mažiau vietos. Ir tuo pat metu supratau, kad neturiu teisės jos laikyti, trukdyti jai žengti savo keliu.

Yra atskira mamų kategorija – žmonos-mamos. Šios moterys pasigavo vyrą-vaiką (konkuruodamos su jų mamomis) ir toliau juos auklėja kaip vaikus. Savo motiniškos pozicijos ir savo indėlio į santykius jos nesuvokia. Kaip taisyklė, kai jos skambina psichologui, tai nori, kad tas kažką padarytų vyrui, kad tas mestų gerti, lošti, valkiotis… Jų reikalavimai neretai skamba visiškai kvailai: „Mes (žmona ir vyro mama) norime, kad jūs atvažiuotumėte pas mus namo ir įkalbėtumėte jį lankyti terapiją“. Tokiais atvejais terapija visų pirma reikalinga tokioms mamoms-žmonoms.

Kokia bus vaiko ateitis, egzistuojant tokiai aplinkybių aukos nuostatai?

Nepaleisdami vaiko, jūs nesuteikiate jam šanso užaugti. Jis, žinoma, užaugs fiziškai, tačiau psichologiškai pasiliks mažu vaiku – infantiliu, priklausomu, nesugebančiu rinktis ir būti atsakingam už savo pasirinkimą, neatsakingu apskritai.

Vienas prasčiausių tokio scenarijaus variantas yra pakankamai dažnai stebima simbiozė: mama pensininkė ir suaugęs sūnus alkoholikas – socialinis ir psichologinis luošys, gyvenantis ir geriantis jos sąskaita.

Tos, kurios pasirenka sau tik motinos-aukos identitetą, tos uždaro sau visus kitus vystymosi kelius, paaukoja savo gyvenimą. Iš tikrųjų tai – kelias be pasirinkimo, šiuo atveju auka reikalinga ne kitam žmogui, šiuo atveju – vaikui, o pačiam aukotojui. Man įstrigo į atmintį Margaret Bart viename seminare pasakyti žodžiai, kuriuos pateikiau kaip straipsnio epigrafą: „Jeigu mama nori sulaukti anūkų, ji turi pasitraukti sūnui iš kelio“.

Motina, pasišventusi motinystei ir atsisakiusi kitų identitetų, mėšlungiškai kabinasi į jau suaugusius savo vaikus, mėgindama išsaugoti sau tą vienintelę savo gyvenimo prasmę, kurios praradimas tolygus vos ne fizinei mirčiai. Pavertusi vaiką socialiniu invalidu, tokia motina įgyja gyvenimo prasmę.

Kai dėl vaikų, kurie gyvena su motina-auka, tau brendimo metu jiems tik stiprėja kaltės prieš motiną jausmas, jie gyvena nuolat į ją dairydamiesi, knebinėdami praeitį. Stovinti skersai jų gyvenimo kelią mama trukdo megzti partneriškus santykius, eiti savo keliu (profesionaliu, asmeniniu, socialiniu), jie visada jaučia motinos-aukos buvimą (kartais tik virtualų, kai jos jau nebėra gyvųjų tarpe) ir tas pojūtis trukdo jiems gyventi pilnavertį gyvenimą, patirti iš to malonumą, džiaugtis kiekviena diena.

Kelios rekomendacijos motinoms

Reikia sąžiningai prisipažinti, kad tai, ką laikėte didžia meile, iš tikrųjų yra priklausomybė. Tai suvokti nelengva, suvokimą lydi stiprūs pergyvenimai ir nusivylimas, liūdesys, tuštumos jausmas ir ilgesys.

Ieškokite savyje kitų sugebėjimų, talentų, interesų, pomėgių. Prisiminkite save vaikystėje, jaunystėje. Kas tada jus traukė, apie ką svajojote, ko norėjosi?

Ugdykite savyje kitus identiteto variantus: Aš – moteris, Aš – profesionalė, Aš – partnerė, Aš – žmona… Pats pozityviausias iš šių identitetų: Aš – moteris.

Jeigu jūs išties mylite savo vaiką – pagalvokite apie save.

P.S. Neverskite savo vaikų psichiniais invalidais. Pagalvokite apie vaikus ir pasirūpinkite apie save. Laimingi tėvai – kas gali labiau džiuginti vaikus? O jeigu nebegalite to padaryti savarankiškai – yra specialistų.

Šaltinis