Norite-kad-vaikas-gerai-mokytųsi-Neskubėkite-pasakoti-apie-seksą-620x414

Norite, kad vaikas gerai mokytųsi? Neskubėkite pasakoti apie seksą

Dabar visi kalba apie seksualinį vaikų švietimą ir kiekvienas turi savo nuomonę. Tačiau beveik nesigirdi specialistų psichologų, kurie dirba su vaikais, nuomonių. Jeigu jų paklausime, sulauksime kone vieningo atsakymo: ankstyvasis seksualinis švietimas yra labai pavojingas vaikui, kadangi prieštarauja psichinio vystymosi dėsniams.

Vaiko informavimas gali būti progresyvus, t.y. paspartinti jo vystymąsi, o gali būti ir regresyvus – stabdyti vystymąsi. Straipsnyje bandysime parodyti, kaip tai vyksta. Tačiau pradžiai šiek tiek apie seksualinių tabu vaidmenį visuomenės gyvenime.

Anksčiau tradicinėje europiečių visuomenėje egzistavo seksualinių tabu, susijusių su vaikais, sistema. Skaistumas principas buvo tie pamatai, ant kurių formavosi ankstesnės visuomenės požiūris į seksualumą. Tai atspindi kolektyvinį požiūrį į instinktus apskritai ir jų vietą žmogaus gyvenime konkrečiai. Toks požiūris klostėsi šimtmečiais.

Dabar įsiviešpatavo liūdnai pagarsėjęs principas, kad visi tabu yra blogis. Atseit, jie gniuždo žmogų. Realybė gi yra tokia, kad tabu visuomenė sukūrė savigynai. Normos reikalingos žmogaus vystymuisi ir formavimuisi, o ne gniuždymui. Taip kad tabu atsirado toli gražu ne atsitiktinai. Bet jeigu tradicijų, kurios per visą istoriją saugojo visuomenę, jau nebepaisoma, tai grįžkime prie minėtų psichikos dėsnių.

Kas yra mažas vaikas? Tai būtybė, kupina impulsyvių troškimų ir praktiškai nesugebanti jų kontroliuoti. Jeigu leisime vaikui gyventi taip, kaip jam norisi, jis ištisas paras žiūrės filmukus per TV ir maitinsis vien saldainiais. Visa vaikystė, ypač ikimokykliniame amžiuje – sunkus virtimo žmogumi kelias, meno kontroliuoti savo impulsus įsisavinimas. Jeigu vaiko instinktyviems troškimams nebus kliudoma, jis niekada netaps brandžiu žmogumi, taip ir liks infantiliu nesubrendėliu. Pavyzdžiui, nei sąžinė, nei moraliniai principai nėra įgimti. Jie formuojasi auklėjimo proceso metu.

Kultūrą kaip reguliatorių vaikui skiepija tėvai. Taip palaipsniui išoriniai (tėvų) draudimai tampa vidiniais (pats žmogus ima save riboti). Tėvai šiame procese – svarbiausi vaiko pagalbininkai. Jie turi atriboti jį nuo visų papildomų ir nereikalingų stimuliacijų. O seksualinis švietimas veikia atvirkščiai: visi tie „švietėjai“ dar labiau stimuliuoja impulsyvius troškimus. Atkreipkite dėmesį į vadovėlius ir PSO standartus, pagal kuriuos vaikai bus „šviečiami“.

Be poravimosi mechanikos demonstravimo, jie pasakoja mažyliams apie erogenines zonas, džiugiai postringauja apie pojūčius, kai jos stimuliuojamos. Štai, tarkime, ką turi žinoti 0-4 metų amžiaus vaikai pagal Pasaulio sveikatos organizacijos normas: „…Džiaugsmo ir pasitenkinimo pojūtis nuo prisilietimo prie savo kūno, masturbacija ankstyvame amžiuje, savo kūno ir lytinių organų tyrinėjimas, pasitenkinimas nuo fizinio artumo…“

„Švietėjai“ bruka vaikams tokias žinias, ir tokia forma, kad įsisavinti viso to jis paprasčiausiai nepasiruošęs: informacija išsprogdina jo emocijų pasaulį. Vaiko vystymosi vektorius – tai savo impulsų tramdymas, energijos nukreipimas augimui, tame tarpe psichiniam. O seksualinis „švietimas“ veikia visiškai priešinga kryptimi. Ankstyva seksualinė stimuliacija stabdo vaiko vystymąsi.

Tarkime, vaikas išvengė šio siaubo vaikų darželyje. Jis atliko didžiulį darbą ir sulaukęs septynerių metų pradeda veržtis iš instinktų pasaulį į išorinį. Būtent šiame amžiuje vaikui visu pajėgumu atsiskleidžia pažinimo troškimas. Jį pradeda nepaprastai dominti aplinkinis pasaulis. Ne atsitiktinai būtent nuo šio amžiaus vaikai pradeda lankyti mokyklą.

O seksualinis „švietimas“ vėl temps jį atgal, vaikui tarsi sakoma: pasinerk atgal į savo instinktų gelmes, susikoncentruok ties savo kūnu, savo troškimais“. PSO standartuose, skirtuose 6-9 metų vaikams, yra ta pati aukščiau pateikta pastraipa. Kas nutiks su vaiku? Pažadinti ir pakurstyti instinktai – o tai labai galinga jėga! – užvaldys didžiąją dalį dėmesio ir energijos. Vadinasi, aktualios vaiko vystymosi sferos nesusilauks reikiamo dėmesio ir jėgų. Dėmesio resursai ne begaliniai, jie irgi turi ribas.

Vaikai su pažadintu seksualumu, kaip taisyklė, prastai mokosi. Jiems kur kas blogiau sekasi bet kurioje veiklos sferoje. Juk tam, kad užkariautum pasaulį, reikia būti kompetetingam jame, reikia aktyviai jį pažinti. O kai vaikus panardina į kūniškų pojūčių pasaulį, aplinkinis pasaulis pasidaro nebeįdomus. Pas tokius vaikus, kaip taisyklė, problemos su dėmesio sukoncentravimu. Jie negali nusėdėti pamokose. Augdami, tampa silpnomis ir nebrandžiomis asmenybėmis, kurios nesugeba nei kažko siekti, nei megzti santykių su žmonėmis.

Seksualinis „švietimas“ pradinėje mokykloje ne tik beprasmiškas, bet ir daro psichikai neatitaisomą žalą. Amerikoje, pavyzdžiui, po to, kai buvo įvestas toks „švietimas“, abortų skaičius ne sumažėjo, o smarkiai išaugo. O juk įvedė šią mokslo discipliną tame tarpe ir dėl to, kad būtų gerinama gyventojų reprodukcinė sveikata.

Gal ir mums vertėtų atsargiai žiūrėti į tokias antimoksliškas „švietimo“ programas? Ar galima daryti tokius eksperimentus su vaikais? Seksualiniai tabu – tai ne retrogradų kaprizai, o istoriškai susiklostę subtilūs mechanizmai, padedantys visuomenei išgyventi. Šių mechanizmų naikinimas, tuo pat metu ignoruojant žmogaus vystymosi dėsnius, gali turėti visiškai nenuspėjamų ir katastrofiškų pasekmių.

Šaltinis