Ypač aštriai tai pasireiškia santykiuose su vyrais. Moterys pyksta dėl vyro elgesio, poelgių, žodžių, pyksta, kai joms užeina bloga nuotaika, kai bando nubausti vyrą nekalbadieniais ar atstūmimu.

Daug kam tai suveikia. Vyras neatlaiko psichologinės įtampos ir ateina taikytis, dovanoja dovanas ir t.t. Ne dėl to, kad jam norisi padaryti moteriai malonumą, pradžiuginti, o viso labo dėl to, kad moteris sukūrė jam sąlygas, kuriose negali išgyventi joks psichiškai sveikas žmogus. Jis paprasčiausiai stengiasi išsivaduoti nuo jos psichologinio smurto.

Nuoskauda ir pyktis – moters psichologinio nebrandumo požymis.

Nuoskaudos ir pykčiai nesutvirtina santykių, o priešingai – pamažu ardo juos ir griauna. Tuo pat metu jaustis įskaudintai irgi nelengvas darbas – reikia savo viduje sukurti klaikiai negatyvią energetiką, gyventi labai prislėgtoje būsenoje. Negalima šypsotis ir džiaugtis. Dėl to nuoskaudos galiausiai sugriauna ne tik nuosavą protą ir sveikatą, bet ir aplinkinių psichiką.

Dauguma moterų puikiausiai tai žino, bet ir toliau naudojasi šiuo „ginklu”. Kodėl?

Todėl, kad mums dar vaikystėje įkalė idėją, kad ištekėjusios, išspręsime visas problemas, kad vyras turi priimti sprendimus, būti atsakingas, stengtis padaryti žmoną laiminga. O mums pačioms daryti nieko nereikia. Svarbiausia – atlikti santuokines pareigas, gaminti maistą, būti gražiomis, palaikyti namuose švarą ir gimdyti vaikus. Apie jokias nuotaikas ir emocines būsenas mums niekas nieko neaiškina.

Vyras, žinoma, nori ir gali prisiimti atsakomybę, sukurti moteriai puikias sąlygas, duoti jai vaiką ir ją apginti bei apsaugoti. Tačiau jis nėra atsakingas už tai, kas dedasi moters galvoje ir už tai, kaip ji į tai reaguoja. Mes užkrauname vyrui atsakomybę už savo galvos būseną, nors tai – mūsų, o ne jo atsakomybės sfera.

Vienos mano draugės vyriškis kartą atitempė jai didžiulę geltonų rožių puokštę. Jis paprastas normalus vyras ir nežino tokių subtilybių, kad geltonos rožės pranašauja išsiskyrimą ir visa kita. Ir kai jis, visas toks laimingas, pasirodė duryse su puokšte, draugė įsižeidė iki širdies gelmių, vožė jam ta puokšte per galvą ir išvijo lauk. Teko maždaug valandą laiko paaukoti, kad paaiškinčiau moteriškei, jog tai buvo ne pikti kėslai, kad jis su ja nesiskiria, kad jis tiesiog paprastas normalus vyriškis, kuris nesusigaudo gėlių etiketo labirintuose ir kad jis viso labo norėjo ją pradžiuginti.

Situacija absurdiška, tačiau esu tikra, kad ir jūsų gyvenime būta atvejų, kai pasipūsdavote ar įniršdavote dėl dar didesnių niekų.

Nuoskauda ir pyktis, kaip ir visos kitos negatyvios emocijos – tai mūsų asmenybės nebrandumo požymis, jos byloja, kad mes nesame atsakingos už savo gyvenimą.

Kai ant kažko užpykstame, mes paprasčiausiai atiduodame atsakomybę už savo gyvenimą į svetimas rankas. Mes leidžiame kitiems žmonėms valdyti mūsų likimą, mūsų nuotaiką, emocijas. Mes norime būti aukomis!

Jeigu galite nusiminti dėl to, kaip su jumis pasikalbėjo kasininkė parduotuvėje ar dėl to, kad vyras nepažvelgė į jus tada, kai šito laukėte, ar dėl to, kad mama pasakė kažką telefonu, ar kad draugė išliejo ant jūsų visą negatyvą – ir jūs dėl to nusiminėte, praradote motyvaciją, tai pasakykite mielieji ir mielosios – kas valdo jūsų gyvenimą? Jūs patys, ar visi tie žmonės?

Kai mokiausi psichologijos, vienas išmintingas dėstytojas ištarė žodžius, kuriuos labai gerai įsiminiau: „Mūsų likimas slypi mūsų protuose. Mes gimstame su konkrečiu protu, kuris paskui kuria visą tolimesnį gyvenimą. Į vieną ir tą pačią situaciją du žmonės reaguoja skirtingai. Kažkas nusimena ir nuleidžia rankas, o kitas nusišypso ir įžvelgia situacijoje likimo pamoką. Dauguma gyvenimo įvykių yra nulemti iš anksto, o mūsų laisvė slypi tame, kaip į tai reaguosime. Šitaip ir kuriame sau naują likimą, geresnį. Tarp stimulo ir reakcijos į šį stimulą visada yra kelios sekundės, kurių metu esame laisvi pasirinkti savo reakciją”.

Prisiminkite, kai jums viskas puikiai klojosi, kai buvo puiki nuotaika ir staiga kažkas gatvėje kažką pasakė ar jus pastūmė. Užsigausite, užpyksite, įsižeisite? Ar apskritai tai pastebėsite? Ar bus jums tas epizodas vertingas?

Juk jeigu nenorime įsižeisti ir užpykti, tai niekas mūsų ir neįžeis, kad ir kaip nertųsi iš kailio. Žodis „įsižeisti” yra viso labo žodžių junginio „įžeisti save” sutrumpintas variantas.

Buvo mano gyvenime laikotarpis, kai laikiausi dietos. Mes keliavome, maistą užsisakinėti teko restoranuose, išsamiai aiškinant oficiantams, kad man reikalingas maistas be druskos ir cukraus. Kartą labai pavargau ir išalkau. Vyras nusivedė į kavinę, užsakė patiekalus ir paaiškino mūsų sąlygas.

Valgyti baisiai norėjosi, nekantriai laukiau užsakytų patiekalų. Ir štai, praėjus 20 minučių, sulaukiau. Paragavau – maistas pasūdytas. Visi užsakyti patiekalai. Iškart užplūdo labai nemalonių jausmų srautas, iškart kilo noras įsižeisti bei užpykti ant vyro, juk tai jis užsakė. Vyras nuėjo į virtuvę ir paprašė to paties, tik be druskos. Aš pykau toliau. Mane erzino oficiantai, kurie vaikščiojo ir šypsojosi. Jie nejautė absoliučiai jokios kaltės už savo klaidą, už tai, kad sėdžiu alkana ir pikta. Man norėjosi valgyti, bet esu priversta laukti. Pyktis mane palaipsniui nugalėjo.

Ir štai čia aš pagavau būtent tą pauzę, tas kelias akimirkas ir paklausiau savęs: „O kodėl aš pykstu ant vyro?” Juk pati girdėjau, ką jis užsakė. Jis padarė viską, ką galėjo. Ir netgi po šito – vis tiek nuėjo į virtuvę ir pabandė ištaisyti situaciją. Štai čia ir suvokiau, kad paprasčiausiai vengiu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, už tas nemalonias situacijas, kurios ištinka.

Kur kas lengviau suversti vyrui ir kažko iš jo pareikalauti. Pažvelgiau į situaciją iš šalies ir supratau, kad suverčiau atsakomybę už savo gyvenimą, už savo nuotaiką daugybei žmonių. Sukaupiau paskutinį dar likusį ryžtą ir įjungiau sveiko proto likučius. Man pasisekė pagauti tą akimirką ir aš ja pasinaudojau.

„Taigi, gerbiamoji. – pasakiau pati sau. – tu turi pasirinkimą. Pirma – gali pradėti psichuoti ir niršti ant vyro ir apskritai atsisakyti valgyti, kad jam labai gėda pasidarytų. Antra – gali padėkoti Dievui už situaciją, kuri moko kontroliuoti savo prisirišimus. Ir ramiai, su dėkingumu suvalgyti tai, ką atneš vėliau. Trečia – gali pasijuokti iš situacijos. Ketvirta – gali kol kas pavaikštinėti su vaiku ir leisti vyrui ramiai pavalgyti, o paskui jis pakeis tave ir tu irgi ramiai suvalgysi savo prėskus patiekalus. Pagalvok, kuris iš šių variantų tau maloniausias, kuris pagerins santykius su Dievu, vyru ir pačia savimi.”

Taip, aš pagavau tą momentą, kai užgimsta dabartis ir ateitis. Ir man tai patiko. Dabar aš tuo naudojuosi. Man norisi pačiai rinktis, kaip reaguosiu į gyvenimą. Norisi pasirinkti tas reakcijas, kurios padarys gyvenimą geresniu, ryškesniu.

Mes galime ištekėti ir gauti iš vyro be galo daug gėrybių, bet vyras negali mums duoti savo proto ir požiūrio į pasaulį. Vyras gali suteikti, padovanoti daug laimės, jis tačiau negali padaryti laiminga.

Būti laiminga – tai mūsų pačių asmeninis pasirinkimas.

Tai jūsų savanoriškas pasirinkimas – užpykti ant žmogaus ir leisti, kad jis nuo šiol užvaldytų jūsų protą, arba pasirinkti kitą reakciją, kuri suteiks džiaugsmo visiems.

Visos būsenos gyvena mūsų prote, kilus norui, mes galime jas išsikviesti. Ne pasaulis ir ne žmonės įtakoja mūsų emocijas, mes esame laisvi patys su jomis tvarkytis. Galime įsivaizduoti bet kokią būseną ir ją pajausti, kaip tai neretai įvyksta, kai žiūrime filmą.

Norisi dar sykį pakartoti – mes turime priėjimą prie visų jausmų. Mūsų uždavinys – neklijuoti žmonėms etikečių „Su tavimi jaučiu štai tą, o su tavimi – štai šitą”, „Jeigu jis elgsis štai taip – aš džiaugsiuosi, o jeigu kitaip – nusiminsiu”. Mes galime rinktis žymiai gražesnes, pozityvesnes reakcijas į kiekvieną gyvenimo situaciją.

Mielos moterys, jau ištekėjusios ir dar netekėjusios – vykite šalin iliuzijas, kad vyras atneš į jūsų gyvenimą laimę. Vyras to padaryti negali. Jis gali tik žymiai sustiprinti tai, ką jau turite savyje. Jeigu esate laiminga – tapsite dar laimingesnė. Jei jaučiatės nelaiminga – tapsite dar nelaimingesne.

Mes, moterys, irgi turime atsakomybę, visų pirma esame atsakingos už savo protus, nuotaikas, pasaulio suvokimą. Mintis, kad vyras gali kontroliuoti moters protą yra iliuzija. Greičiau priešingai. Mes pačios puikiai žinome, kad savo psichologinėmis manipuliacijomis galime išsiųsti į beprotnamį net patį tvirčiausią vyrą, ar gi ne taip?

Vyrą traukia moters mąstymas, jos emocijos, tai ir paaiškina, kodėl daugybė neypatingai gražių moterų turi pašėlusį pasisekimą vyrų tarpe. Todėl, kad jos linksmos, gyvos, lengvos, jos moka džiaugtis ir kurti aplink save nuostabią atmosferą.

Dėl to susigrąžinkite į savo gyvenimą atsakomybę už savo nuotaikas. Valdykite nuotaikas pati. Tapkite savo pačių šeimininkėmis.

Sekantį kartą, kai nuspręsite užpykti, pagalvokite:

• Ką duos man šitas pyktis?
• Ką gausiu užpykusi, kur tai nuves?
• Ar pagerės santykiai dėl šio pykčio?
• Ar taps gyvenimas šviesesnis, džiugesnis?
• Ar tapsiu nuo to dvasingesnė?
• Ar žengsiu, užpykusi, žingsnį į priekį saviugdos ir savęs tobulinimo keliu?

Jūs, aišku, paklausite: „O jeigu žmogus daro kažką realiai nemalonaus (įžeidinėja, žemina, išjuokia, tyčiojasi)? Nejaugi ir šiais atvejais nepykti?

Žinoma, ne! Jeigu jūs nepykstate, tai dar nereiškia, kad tapote šiukšlių konteineriu, į kurį dabar galima mesti viską, kas tik į galvą šaus. Aš irgi daug galvojau apie tai ir kartą į akis pakliuvo puiki frazė: „Aš neužpykstu – aš darausi išvadas”.

Pyktis ir nuoskauda – jūsų nebrandumo požymis.

Jeigu žmogus elgiasi kaip chamas, ir jūs atitinkamai nesureagavote, nedavėte atkirčio ir dėl to jis dar labiau suįžūlėjo – ko pykti? Darykitės išvadas – kam apskritai reikalingas toks žmogus jūsų gyvenime?

Jeigu su jumis blogai elgiasi artimieji ar giminaičiai, būtina suprasti, jog tai signalas, įspėjantis, jog laikas padirbėti su savimi ir savo santykiais.

Atsisakykite negatyvių emocijų – sąmoningai, su noru ir džiaugsmu. Juk tai išties nuostabu – išmokti valdyti savo nuotaikas.

Kartą, pamenu, buvo sunki diena ir viskas klostėsi ne taip, kaip man norėjosi. Vakare nuėjome su vyru į kiną. Nuotaika siaubinga. Ir vyras man sako:

-Supranti, šiandien jau viskas susiklostė būtent taip, kaip susiklostė. Situacijos pakeisti mes jau negalime, tačiau galime surasti joje ką nors gero. Ar gali pamėginti valios pastangomis pakeisti sau nuotaiką? Tiesiog įsivaizduok, kad tavo viduje esama tokio jungiklio ir jį reikia paprasčiausiai spragtelėti. Pamėgink.

Pabandžiau. Ir man pavyko. Netukus pradėjau aplink save pastebėti ir pozityvių ženklų, kurie mane savotiškai padrąsino. Taip ir nuėjau į kiną su žymiai pagerėjusia nuotaika.

O jeigu jums norisi paliūdėti (taip juk išties būna), tada liūdėkite sąmoningai, šviesiu liūdesiu, neieškokite priežasčių, neatakuokite tuo savo liūdesiu aplinkinių žmonių.

.