Nuoskauda – išpuikimo ir nesugebėjimo bendrauti pasekmė

Kiekvienas žmogus pyksta ir jaučia nuoskaudą. Štai net ir šiandien pakeliui į darbą kažkas užlipo ant kojos ir neatsiprašė. Skaudu? Žinoma! Arba vakar mylimas žmogus padarė kažką ne tą. Skaudu? Dar ir kaip! Arba jūs pats, užsigalvojęs, siurbtelėjote karštos kavos ir apsiplikinote burną. Ir tuojau pat supykote: ant savęs, kavos, ant viso pasaulio…

Iš kur gi atsiranda tie jausmai ir kodėl jie taip stipriai veikia žmogų?

Kartais žmogaus neįmanoma įskaudinti. Jis pats nusprendžia – užsigauti, ar ne. Daugeliu atvejų, žinoma, užpyksta: o kaip kitaip reaguoti į neteisingus viršininko kaltinimus, ar kad mylimas žmogus išėjo pas kitą, visišką, jūsų manymu, menkystą. Kaip kitaip parodyti pasauliui nepasitenkinimą?

Įskaudinti, užsigavę, pykstantys suaugę žmonės atrodo šiek tiek juokingi ir panašūs į kūdikius, kurie savo verksmu siekia pritraukti dėmesį. Ką gali pasiekti jau seniai suaugęs žmogus, kuris visgi nenustojo pykti, ir visiškai rimtai galvoja, kad šitas pyktis, šita nuoskauda jam realiai padės gyvenime? Jis nesupranta, kad nuoskauda – destruktyvus pojūtis, trukdantis vystytis asmenybei. Lengvai įskaudinami žmonės niekada nebus sėkmingi nė vienoje gyvenimo sferoje.

Jeigu įsileisime nuoskaudą į save ir leisime jai ten įsikurti, ji pavirs svarbiausiu jausmu, neleidžiančiu vystytis visiems kitiems. Ji pradės naikinti iš pašaknų pačius kilniausius žmogaus ketinimus ir siekius, reikalingus asmenybės augimui.

Nuoskauda – svarbiausias stabdis siekiant tikslų.

Nuoskauda – fizinių susirgimų priežastis.

Suprantate, kaip tai rimta?

Visų nuoskaudų pagrindą sudaro nepasiteisinę lūkesčiai ir nerealizuoti norai.

Bendraujant su artimaisiais, kuriems esate neabejingas, jūs pastoviai ko nors laukiate: štai mama nupirks lėlę (nenupirko); štai vaikinas dėl manęs anksčiau baigs savo reikalus ir eisime į kavinę (nenuėjome); štai mano vaikas idealiai išmoks anglų kalbą ir įstos į labiausiai prestižinio universiteto labiausiai prestižinį fakultetą (neišmoko, neįstojo, jam apskritai gyvūnus gydyti labiau patinka). Ir prasidėjo! Pykčiai net nežinia dėl kokių priežasčių, praktiškai dėl jūsų pačių susifantazuotų dalykų, priekaištai liejasi kaip krioklys ant visų artimųjų galvų, o tie nesupranta, kas, po galais, vyksta, kokios problemos? Ir pradeda laikyti save kaltais dėl jūsų pačių susigalvoto „sielvarto“.

Tokiu būdu pykstantis žmogus naikina ne tik pats save, bet ir įperša destruktyvius jausmus artimiesiems.

Kad pyktis ir nuoskauda negriautų jūsų pasaulio, planų, asmenybės, būtina išmokti transformuoti šį negatyvų pojūtį į teigiamą sėkmės ir vystymosi energiją.

Paleiskite nuoskaudą, išsilaisvinkite nuo jos. Jeigu įskaudino konkretus žmogus, atleiskite bet kokiu prieinamu jums būdu ir duokite suprasti, kad nepykstate. Parašykite, paskambinkite. Jeigu jis nebenori jūsų nei girdėti, nei matyti, aiškiai, ryškiai įsivaizduokite tą žmogų, kuriam atleidžiate ir nuoširdžiai, su meile atsiprašykite mintyse. Ne formaliai, o iš širdies.

Neįsileiskite nuoskaudos giliai į save. Abstrahuokitės nuo nemalonių situacijų ir žmonių. Įskaudinti ir agresyvūs žmonės veikia kaip energetiniai vampyrai ir savo negatyviais jausmais provokuoja jus kontaktui, kad bent šiek tiek pasimaitintų jūsų šviežia energija. Nesuteikite jiems tokio šanso.

Nedarykite staigių judesių, siekdami tikslo. Jeigu suformulavote kokį nors norą, ženkite link jo palaipsniui ir atsargiai, nešvaistykite laiko beprasmiškiems pykčiams (šiandien nesigavo!), o po žingsnelį įeikite į rezonansą su tuo troškimu, demonstruodami ramybę, o ne pernelyg didelį suinteresuotumą (jei šito negausiu, nebegalėsiu gyventi!) Po truputėlį žmogus supranta, kad tikslo pasiekti nepavyko, nusivilia, užpyksta ant gyvenimo, savęs, pasaulio, kuris jam, atseit, nepadėjo ir nustoja ką nors daryti, vadinasi, nustoja vystytis.

Nesitikėkite, kad aplinkinių elgesys bus toks, kokio tikitės, kad teigiami pokyčiai ateis tiesiog dabar, atminkite, kad pasaulis funkcionuoja pagal principą „Niekas niekam nieko neskolingas ir neprivalo“.

Nuoskauda, pyktis – tai išpuikimo ir nesugebėjimo bendrauti pasekmė. Susireikšminimas verčia žmogų laikyti save, mylimiausią, superbūtybe: aš pats gražiausias, protingiausias, sėkmingiausias. O pasaulis ir visi kiti žmonės laiko jį įprastu žmogumi. Viršininkas baudžia jį už pavėlavimą kaip eilinį darbuotoją, mylima mergina išeina pas kitą, nes nerado jo asmenybėje nieko įdomaus. „Superbūtybė“ nesupranta, kodėl jo, tokio idealaus, nevertina ir pradeda gintis nuo „neteisingo“ pasaulio nuoskaudomis ir pykčiais.

Tačiau netgi labiausiai išpuikęs ir susireikšminęs žmogus gali transformuoti destruktyvias emocijas į kūrybinę energiją. Viskas susitvarko per nuoširdų atleidimą.

Atleiskite aplinkiniams, atleiskite visiems artimiems ir tolimiems, ir kurių jau nėra, jeigu jie jus kažkaip įskaudino.

O svarbiausia – atleiskite pats sau!

Kaip rodo statistika, didžiąją nuoskaudų dalį žmonės slepia ir sandėliuoja savyje: galėjau padaryti, bet nepadariau, galėjau pasakyti, bet nutylėjau, jei būčiau tada pasielgęs kitaip… Nekaupkite nuoskaudų, o jeigu jau prikaupėte, esate visiškai pajėgus paversti jas asmeninio augimo energija. Jokiame amžiuje ne vėlu pasakyti: „Buvau neteisus, bet aš sau atleidžiu ir leidžiu sau siekti tų tikslų, kurių esu vertas“.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI