Nutylimos tėvų klaidos kurias dar galima ištaisyti

Nutylimos tėvų klaidos, kurias dar galima ištaisyti

Noriu pakalbėti apie tai, ką priimta nutylėti. O kaipgi kitaip? Argi galima viso pasaulio akivaizdoje pripažinti savo klaidas? Galima ir reikia, mano manymu.

Tėvai nori matyti savo vaiką linkusiu bendrauti ir draugišku. Idealiu atveju – dar ir savarankišku. Tačiau visos šios savybės neatsiranda savaime ir labai smarkiai priklauso nuo auklėjimo stiliaus. Ir čia daug suaugusiųjų daro tipiškas klaidas. Tiesa, ne visi ryžtasi prisipažinti. Lengviau apkaltinti patį vaiką: toks jau jo charakteris.

Bet jeigu surizikuosime pažvelgti į save iš šalies, galima padėti vaikui patikėti savo jėgomis. Taip padarė dviejų vaikų mama, kuri pasidalino savo klaidų patirtimi šiame straipsnyje.

***

Padariau viską, kad mano vaikas blogai socializuotųsi

Kai sūnui buvo vieneri metai ir keturi mėnesiai, išėjau dirbti. Tai buvo išties aktualu – reikėjo pinigų. Vaikas nuo 9 ryto iki 23 vakaro buvo su močiute. Jis, beje, be manęs vakarais niekaip negalėjo užmigti. Visada laukė.

Ar paaiškinau savo mažyliui, kad man reikia eiti uždirbti pinigų?

„Ne, jis kol kas vis tiek nesupras“. – samprotavau. Į darbą išeiti stengiausi nepastebimai, kad netraumuočiau (!) vaiko. Kai ateidavo savaitgaliai, nepamenu, kad smarkiai rūpinčiausi sūnumi. Formaliai, žinoma, buvo viskas, kaip priklauso: ir pasakos nakčiai, ir bendri pasivaikščiojimai, tačiau realiai mano visos mintys buvo apie darbą pakaitomis su kaltės prieš vaiką jausmu.

Sūnaus nerimas kaupėsi, nors ne iš karto pasireiškė. Nepasitikėjimas suaugusiais reiškėsi tiesiog kiekviename žingsnyje: vaikas nesitraukdavo nuo manęs nė per žingsnį, vos tik atsirasdavo tam proga, vaikščiojo įsikibęs man į sijoną.

Dabar sūnui 5 metai ir jis ramiai išleidžia mane tvarkyti reikalų. Gali šiek tiek laiko pabūti vienas namuose. Aš jam kaip ir anksčiau labai reikalinga, jis prašo, kad pabūčiau su juo. Jei tik randu laisvo laiko, būtinai skiriu jį vaikui. Kai neįmanoma, paaiškinu, kuo konkrečiai aš dabar užsiėmusi, pažadu, kad kai tik atsilaisvinsiu – iškart su juo pažaisiu. Ir, savaime, aišku, visada laikausi duoto žodžio.

Sugalvokite savotišką ritualą, kai ruošiatės išeiti iš namų ir niekada neišnykite nepastebėti. Jeigu vaikas labai mažas, paimkite jį ant rankų, pabučiuokite ir pasakykite, kur einate ir kada grįšite. Tegu jis padeda jums susiruošti: pasižiūri, kaip darotės makiažą ir šukuoseną, tegu paduoda jums rankinuką ir atneša raktus, o atsisveikindamas pamojuoja ranka. Kai sugrįšite namo, skirkite vaikui bent 20 minučių, tačiau maksimaliai įsitraukite į šį trumpą pabendravimą.

***

Likdamas su močiute, mano vaikas turiningai leido laiką: jie ėjo pasivaikščioti, žaidė, skaitė knygeles ir mokėsi raidžių. Tačiau! Jie visą laiką buvo tik dviese ir netgi pasivaikščiojimo metu rinkosi tuščias aikšteles – sūnus apskritai neturėjo draugų. Aš per savo kvailumą ir naivumą nekreipiau į tai dėmesio (kokie gali būti draugai jo amžiuje!?), kol kartą neišvydau problemos visu gražumu: sūnus visiškai nesugeba susipažinti ir bendrauti su bendraamžiais. Sulaukęs 2 metų jis jau mokėjo visą abėcėlę, tačiau visiškai nežaidė su vaikais, nors labai to norėjo (kaip vėliau paaiškėjo).

Susipažinti su bendraamžiai mokiau jį asmeniniu pavyzdžiu: pirmoji užkalbindavau nepažįstamas mamas parkuose ar žaidimų aikštelėse. Sužaisdavome atitinkamas situacijas ir namuose, su žaislais. Dabar jis turi pakankamai daug draugų, paaiškėjo, kad jis labai komunikabilus vyrukas.

Pasirūpinkite, kad mažylio aplinkoje būtų ne tik mylinčių suaugusiųjų, bet ir kaip galima daugiau bendraamžių – pačių įvairiausių. Kvaila atitverti vaiką nuo bendravimo su naujais bičiuliais. Jums gali pasirodyti, kad kai kurie iš jų pernelyg grubūs ar netinkami jūsų gležnai atžalai, tačiau neskubėkite daryti išvadų. Leiskite vaikams priprasti vienas prie kito, galbūt jūsų sūnui ar dukrai su tais nutrūktgalviais bus įdomu, o jūs būsite šalia ir bet kuriuo momentu ateisite į pagalbą.

***

Hipergloba – tikra mūsų dienų nelaimė. Rengiam, prausiam, maitinam, tvarkome žaislus ir absoliučiai jokių pareigų. Miglotai prisimenu, kada mano galvoje tarsi griaustinis sudundėjo mintis: „Ką mes auginame, vaiką ar lėlę?“ Paskui įsivaizdavau savo sūnų suaugusiu vaikinu, kuris gyvena su mylima mergina, išmėtęs po visą butą kojines ir laukdamas kai mylimoji jam viską atneš ir paduos. Pasidarė baisu.

Kiekvienas vaikas, sulaukęs maždaug metų amžiaus, jau turi šiokių tokių poreikių, atsiranda šiek tiek nepriklausomybės. Tai auksinis laikas, kurį reikia maksimaliai išnaudoti. Ir tegu išsilaistys sriuba, ir kelnytės bus užsimautos atvirkščiai, bet užtat savarankiškai. Paskirstykite atsakomybės sferas, tegu vaikas gauna savas pareigas namuose: sudėlioti į vietą žaislus, išsiplauti savo puoduką ir lėkštutę – vaikui tai bus puiki patirtis. Atitverdami nuo visų namų reikalų, mes tarsi signalizuojame vaikui, kad nepasitikime juo, išstumiame iš aktyvaus šeimos gyvenimo.

***

Buvo laikotarpis, kai planšetė labai daug ką vaikui atstojo: sūnus pasinerdavo į žaidimus ir filmukus, o mes, suaugusieji, tegu ir supratome tokios „draugystės“ žalą, bet nelabai priešinomės. Taip, tai labai patogu: vaikas sėdi ir nesipainioja po kojomis, poliklinikoje ar transporte sėdi tyliai, kadangi visą dėmesį prikaustė ekranas.

Sulig kiekviena diena ši priklausomybė tik stiprės. Vaikas nebenorės nei valgyti, nei į lauką. Knygos bus užmirštos kaip archaizmas. Ištraukti vaiką iš virtualios realybės ir perjungti gyvam bendravimui bus labai sunku.

Kuo vėliau vaikas susipažins su tokiais technikos stebuklais, tuo geriau. Išvengti pažinties nesigaus, tačiau atitolinti tą momentą tėvai pajėgūs. Mano patirtis tokia: pradėjau griežtai reglamentuoti žaidimų laiką ir palaipsniui jį mažinau. Iškart neatėmiau, nors ir bandžiau – sūnus labai skausmingai reagavo.

Suteikite vertą alternatyvą. Jeigu atimate planšetę, kažką pasiūlykite mainais. Mes su sūnumi rengiame pagalvių mūšius, lipdome, einame pasivaikščioti, visko neišvardinsi.

Tėvams belieka palinkėti nebijoti daryti klaidų. Visi mes jas darome, toks gyvenimas. Bendravimas su artimaisiais ir draugais suteiks vaikams pasitikėjimo savo jėgomis ir jis įveiks visus sunkumus.

Dažniau keiskite aplinką ir plėskite komforto zoną – savo ir mažylio. Ir, žinoma, laikykite ranką ant pulso – jūs būtinai suprasite, jeigu kažkas ims eitis ne taip, kaip reikia.

Šaltinis