O aš tavo amžiuje…

Kai kalbamės su vaikais, netgi jei laikome save moderniais jaunais tėvais, mes dažnai kartojame „O štai aš tavo amžiuje…“ Toliau eina sąrašas, už kurį duoda Oskarą, įsileidžia į Olimpą ir įžiebia angelo nimbą mums virš galvų.

Kartą pagavau save sakančią:

Aš visada ruošiau pamokas pati, tėvai neturėjo supratimo, ką būtent mes mokėmės. Man buvo įdomu, supranti?

Kaip buvo iš tikrųjų:

Tėvas paimdavo kojinę ir ją skalbdamas su muilu, paaiškindavo man, humanitarei iki kaulų smegenų, kaip veika difuzija. O dar jo nubraižyti  brėžiniai iki šiol kabo galerijoje „Jais didžiuojasi gimnazija“. Suprantama, po jais – mano vardas ir pavardė. Mama įsijautusi skaitydavo sudėtingus diktantus, kai ruošdavausi olimpiadoms.

Ir abu tėvai, kaip geručiai, tupėjo prie žurnalinio staliuko, padengto storu kartonu, su žirklėmis ir teisingai nudrožtais pieštukais, kad sukurtų šedevrinius sudėtingų kūnų maketus geometrijos pamokoms. Na ir dar ten visokios smulkmenos: brolis per vakarėlius pasikalbėdavo su chemijos mokytoju, savo buvusiu klasioku, kad tas klausinėtų manęs tik apie tai, ką galiu neužsikertančiu liežuviu ištarti, pavyzdžiui apie amino rūgščių poveikį žmogaus organizmui. Ir gink Dieve jokių formulių.

Be tėvų ir šeimos pagalbos aš niekada nebūčiau baigusi mokyklos su medaliu. Tačiau šiandien atmintis ir savimeilė krečia man piktus pokštus, pakylėja visus mano pasiekimus ir verčia pamiršti kitų žmonių indėlį.

Aš visada neraginama padėdavau namuose!

Kaip buvo iš tikrųjų:

Be raginimų aš tik gadinau brangų savo mamytės garderobą, persiūdama sukneles, kurias jai tėtis atveždavo iš komandiruočių į Italiją, į naujas unikalias drabužių diskotekoms kolekcijas. Suprantama, nė vienas mano šedevras taip ir nesulaukdavo, kad jį užsivilkčiau. O dar aš kepiau sausainius, kurie buvo labai gražios išvaizdos ir akmeniniai iš vidaus. Tėvai nuolankiai kramsnojo, gyrė ir užsirašinėjo pas stomatologą.

O štai pasikloti lovą pradėjau tik vyresnėse klasėse, kaip ir rūpestingai tvarkytis kambaryje – paprasčiausiai atsirado stimulas atrodyti ne prastesnei už drauges. Grindis po manęs tekdavo perplauti. Jeigu sudėliodavau daiktus, surasti reikalingus būdavo pakankamai sunku. Žiurkėną apskritai pamiršau ir jis dvi savaites sėkmingai sukosi lizdą mamos žieminių drabužių lentynoje. Mama vos priepuolio negavo, kai aptiko tą grožį. Vienintelis dalykas, kuris man sekėsi – plauti indus. Meditacinis užsiėmimas, kuris bent šiek tiek mane sulėtindavo ir paprasčiausiai teikė malonumą.

Kodėl tu negali teisingai susiplanuoti laiko? Juk tai labai paprasta – nevėluoti!

Iš tikrųjų aš lėkiau visu greičiu į gimnaziją dar prieš valandą iki prasidedant pamokoms dėl to, kad būdavau pastoviai į ką nors įsimylėjusi. Tiesa, vėlavimo aš išties nekenčiau, kadangi mano tėvai vėlavo – pastoviai ir visur. Mano polinkis į tikslumą susiformavo greičiau iš protesto prieš realybę.

Jei pasidomėtum, kaip aš gaminu, tu jau mokėtum pagaminti mažiausiai 8 patiekalus savarankiškai!

Atvirai kalbant, savo pirmuosius patiekalus pradėjau gaminti, kai ėmiau susitikinėti su būsimu vyru. Iki to laiko apie kulinariją turėjau gana miglotą supratimą. Ir šitas faktas man visiškai netrukdė būti laiminga paaugle.

Yra begalė įdomių dalykų, kuriuos galima nuveikti. Į muziejų nueiti, ar į parodą!

Atsigręžusi į praeitį, turiu pasakyti, kad man absoliučiai vienodai švietė, kokios parodos vyksta mūsų šauniame mieste. Geriausiu atveju mane domino kino teatrų afišos ir diskotekų tvarkaraščiai. Tuo kultūra ir baigdavosi, ir viskas susivesdavo į „Mam, mes einame su draugėmis pasivaikščioti“.

***

Dėl ko apie visa tai pasakoju? Ogi dėl to, kad mums negalima prarasti tikrųjų prisiminimų, kurie keičiasi, bėgant laikui. Negalima prarasti humoro jausmo ir savikritikos. O dar reikia grįžti į save – į tuos save, kuriais mes buvome vaikystėje, dar gerokai prieš tai, kai ištarėme savo pirmą pamokymą, kaip viskas turėtų būti.

Tegu mūsų vaikai dar truputėlį pabūna vaikais.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti