Jūs sakote: „Man dabar šalta, noriu uždaryti langą” arba „Nenoriu aptarinėti asmeninių reikalų su neypatingai artimais žmonėmis” arba „Prieš imdamas mano daiktus, pasiklausk”. O jums atsako: „O kas čia tokio?” Atėjo laikas nusibrėžti ribas, pakovoti už savo poreikius. Ir šioje kovoje klaidų pridaro abi pusės.
Ar apskritai reikia brėžtis ribas šeimoje?
Galbūt nusibrėžėte ribas pretenzijų pavidalu, nepaaiškindami, kodėl viena ar kita riba jums tokia svarbi? O jūsų oponentas nieko nesupranta ir stebisi, galbūt netgi patiria šoką dėl to, kad jūs kitaip mąstote, jaučiate ir norite visai ko kito. Ne to paties, ko nori jis.
Pabandykime prisiminti, ar ilgai galvojome, kad tikroji meilė – tai kai viskas bendra ir vienoda. Vienodai mąstome, abu mėgstame tuos pačius dalykus ir veikiame panašiais metodais. Tačiau paskui staiga ateina individualumo, atskirumo poreikiai, ateina laikas atsiskirti, pasijausti atskiru žmogumi. Ir daugeliui tai sukelia baimę. Kaip kitas žmogus gali nenorėti to, ko norisi man?!!!
Kokius tu gali namuose turėti savus daiktus, kas per nesąmonės, pas mus viskas bendra! Ką reiškia – nenori eiti drauge su manimi į svečius?! Mes gi šeima! Ką tu čia paistai apie savo vaikus? Jie mano anūkai! Aš ką – neturiu teisės išsakyti savo norų?
Jau nebe. Laikai pasikeitė, dabar atėjo laikas įsisavinti „Aš”. Kas aš esu ir ko aš noriu? Kas per žmogus yra Kitas? Jam irgi kažko norisi? Ne to paties kaip ir man?
Būtina suvokti, kad tiems, kurie neįsisavino savo paties Aš, atsiskyrimas bus labai bauginantis, tiesiog siaubingas.
Į darbą bus paleista sunkioji artilerija: agresija, nuvertinimas, šantažas – kad tik nereikėtų tapti atskiru Aš, kad nereikėtų skausmingai tyrinėti savojo Aš ribų. Juk tada paaiškės, kad ir daiktai ne bendri. Ir kad norint kažką paimti, reikia atsiklausti. Paaiškės, kad anūkai – ne tavo nuosavybė. Jie turi savo tėvus, kurie turi išskirtinę teisę tuos vaikus auginti. Paaiškės, kad žmonės turi skirtingus interesus.
Ir kad visa tai nesibaigia katastrofa. Ryšiai nenutrūksta ir santykiai nenukenčia. Tačiau iš pradžių labai baisu. Ir tą siaubą reikia pergyventi.
Būtent dėl to ribas, kaip atskiro, individualaus Aš sudėtinę dalį, taip skirtingai suvokia skirtingi žmonės.
Tie, kurie suvokė teritorijų atskirumą, į ribas žvelgia be baimės, netgi su susidomėjimu.
Tie, kurie dar nesuvokė – priešinasi, nieko nesupranta, stebisi, rodo agresiją, laikosi į žmogų įsikibę kojomis ir rankomis, nenori paleisti. Būtent iš čia ir dygsta visi tie „O kas čia tokio?”, „A juk močiutė!”, „Pasižiūrėsiu, kaip tu išgyvensi be šeimos!” ar „Tu išprotėjęs tave gydyti reikia!”.
