Och jau tie amžini kentėtojai

Kaip garsiai, su kokiu įniršiu jie šaukia savo tradicinį “Nesąmonė! Nekenčiu!”, vos tik kas išdrįsta pasakyti, kad galima tiesiog mylėti, tiesiog turėti sveikus santykius, tiesiog sugebėti pajausti šio momento laimę.

Visiškai pagrįstai mylėti ir pagrįstai jaustis laimingais. Vien dėl to, kad turi brandų ir išsivysčiusį intelektą. Vien dėl to, kad nenori metų metus laukti to, ką, kaip teigia šabloniškai mąstantys, būtina iškentėti, išmaldauti, išlaukti, užsitarnauti, nusipelnyti.

Šie žmonės, visi tie amžini kentėtojai ir kankiniai, žinoma, nekalti.

Jie greičiausiai tęsia negatyvų savo giminės scenarijų, pagal kurį iš kartos į kartą perduodama programa: viską šiame gyvenime reikia nusipelnyti kančiomis. Be kančios nebus nei laimės, nei meilės.

Šios elgesio programos adeptai, netgi visiškai jauni, elgiasi taip, tartum juos nuo pat gimimo būtų nuskriaudęs pasaulis, o tai reiškia, kad jie jaučiasi neturintys teisės mylėti, nesugeba prisiimti atsakomybės už nuosavą gyvenimą, neturi jokio noro žengti savo keliu.

O, ne. Gyvenime įmanomas tik siaubas, trileris. Tik basomis per karštus laužo pelenus. Dažniausiai – viso labo išsigalvotus. Tik toksiškas gyvenimas, toksiški santykiai, kuriuose reikia laistyti ėdančia savo dramų rūgštimi aplinkinius žmones. Tik baisi neapykanta ir netolerancija tiems, kurie nenori metų metus ašaroti ir aimanuoti, metų metus kankinti save meilėmis be atsako, žlugusiais projektais, nykia pasaulėžiūra.

Gal jau laikas atsikvošėti? Nes tai padaryti įmanoma. Išties įmanoma!

Visiškai realu pasirinkti žmones, kurie nesunaikins jūsų savo ambicijomis.

Visiškai realu bendrauti kaip lygus su lygiais, o ne vergiškai laukti, kol numes saldainį už jūsų kosminio masto pasiaukojimą.

Visiškai realu būti laimingu ir nevienišu, nepriklausomai nuo to, kiek žmonių tave supa.

Visiškai realu nekentėti pažeminimų.

Visiškai realu neėsti vienas kito ištisą parą už tai, kad partneris neatitinka jūsų lūkesčių.

Visiškai realu neužsiimti suaugusių žmonių auklėjimu ar perauklėjimu, realu netapti jų gelbėtojais, auklėmis, kalėjimo prižiūrėtojais, savininkais.

Visiškai realu patogiai įsikurti savo erdvėje, susidorojant su įprastais gyvenimiškais sunkumais nelaikant savęs, mylimiausio, šventuoju kankiniu.

Taip, aš šiek tiek pikta. Tačiau aš mirtinai pavargau nuo visų tų kankinių propaguojamos ir įkyriai visiems brukamos nuostatos, bylojančios apie tai, jog viskas, absoliučiai viskas šiame pasaulyje pasiekiama tik per kančias.

O gal pamėginkime pavaikštinėti sveikesniais, ne tokiais toksiškais gyvenimo takeliais?

Ir galbūt tada suprasime, kad jeigu toji nelemta neiškentėtos laimės idėja nesutelpa kieno nors galvoje, tai visiškai nereiškia, kad tokios laimės nėra?

Ar, visgi, kentėti – labiau priimtinas ir garbingas variantas?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *