Online

Online

Na va ir viskas. Išėjo. Ir lyg ir nepasikeitė niekas, kaip taukšėjau pirštais raides, taip taukšiu. Kaip nebuvo nieko bute, taip nėra. Vienas skirtumas – anksčiau palei jos vardą degė žalias ženkliukas, ir tartum sakė: viskas normalu, tu ne vienas. O štai dabar raudonas – nieko nėra. Gali rašyti kiek lenda ir niekas tau neatsakys. O iš kitos pusės – tai juk ir nebuvo nieko. Niekas nesėdėjo šalia, nežiūrėjo į tave, nekalbėjo su tavimi. Ir pats visą tą laiką nė žodžio nepratarei. Ir lygtai nieko nepasikeitė, o kažkaip iškart tuščia širdyje.

Anksčiau kaip buvo? Prieš kokių 15 metų? Telefonas laidinis. Išėjai iš namų ir iškart visiems tampi „offline“. Gatvėje sutikai pažįstamą – apsidžiaugei, kokią valandą su juo prakalbėjai ir net nepastebėjai, kaip laikas prabėgo. Ir emocijos nuoširdžios, tikros buvo. Žmonės įsimindavo vieni kitų adresus. Tikrus: tokia ir tokia gatvė, toks ir toks butas. Rašėsi juos į knygutes. Neduok Dieve tokią pamesti!



Dabar viskas kitaip. Susitinka gatvėje du žmonės, lyg ir pažįsta vienas kitą nemažai laiko, ir pasikalbėti būtų apie ką. Bet kažkaip nelabai norisi… Paklausė vienas kito „Kaip sekasi?“, atsako lygiai taip pat automatiškai „Normaliai“ ir išsilaksto kas sau. Susiskambinsim, susirašysim. Susirašysim… Žodį kokį sugalvojo.

O ką žodžiai? Nauji atsiranda, seni ir nereikalingi pasitraukia. Susirašysim. Ne pasikalbėsime, ne pasėdėsime, ne aptarsime. Susirašysime. Taip visiems patogiau. Sėdi sau fotelyje savo bute, nori – be kelnių, nori – su klouno kostiumu, gali nors nuogas. Klapsi klavišais klaviatūroje ar ekrane ir lyg ir bendrauji. Uždavinėji klausimus, atsakinėji į svetimus, savo nuomonę reiški, juokauji, juokiesi. Tiktai kaip juokiesi? Mygtuką paspaudi – skaityk pasijuokei, emocijų sąrašas priešais akis ekrane. Tik čia jau ne tu juokiesi, o tavo „šypsenėlės“. Joms linksma, jos džiaugiasi, apsikabinėja, bučiuojasi, raitosi ant grindų iš juoko. O dviese sėdi priešais monitorius ir galvoja, kad tai jų emocijos. Ir veidai pas abu akmeniniai.

Tai štai – sėdi du žmonės ir „susirašo“. Priešais ekranus nebūtina gerai atrodyti, nereikia galvoti apie tai, ar gerai išlyginti marškiniai, koks kvapas sklinda iš burnos, ar išvalyti batai. Nereikia rūpintis savo kalbėsena, išvis nereikia dėl nieko rūpintis. Tiesiog sėdi, tyli ir klapsi klavišais. Tau uždavė klausimą, gali galvoti 5, 10 minučių, kaip šmaikščiau atsakyti. Kažko nežinai? Pagūglinai ir štai jis – ponas Visažinis priešais jus.

O ji? Aš net nemačiau jos nė karto. Susipažinome ar tai forume kažkokiame, ar tai socialiniame tinkle. Jau neprisimenu. Gyvenime visus savo draugus praradau. O gal ir nepraradau, lyg ir visi tokie patys, kartais susiskambiname, susitinkame, kalbamės. Tačiau temos visiškai ne tos. Vienam automobilis sugedo, kitas atvirkščiai – naują nusipirko, pas trečią uošvė atvažiavo, ketvirtam atlyginimą 200 eurų mažesnį nei praeitą mėnesį išmokėjo. Ir svarbiausia – jiems svarbu savo problemas išpasakoti, o svetimos mažai jaudina. Išsikalbėjo visi iš eilės, o neretai visi vienu metu, ir išsivaikščiojo po namus. Štai ir visas bendravimas. Ir susitikimai vis retesni ir retesni. Nes reikia juk kažkur eiti, atitinkamai apsirengti, pinigus leisti. Geriau namie pasėdėti. Net krepšinį geriau žiūrėti drybsant ant sofos ir kad kompiuteris šalia gulėtų. Ir taukšėti Feisbuke: „Triiiitaaaškis!!!! Valioooo!!! Geriam!!!“ Ir gerti. Tu jau ne vienas, su tavimi va kiek draugelių žiūri.

Taip ir gyvename.

O! Žalias užsidegė. Pagaliau! Maniau, vėl vienatvėje vakarą praleisiu. O ji sugrįžo!

-Sveika :)

Reklama:  Elektros Darbai

Šaltinis