Paauglius reikia mylėti netgi labiau negu mažus vaikus

Paauglius reikia mylėti netgi labiau negu mažus vaikus

Paprastai mamos jaudinasi dėl mažų vaikų – kaip pavalgė, kaip pamiegojo. Susimušė koją, susipešė smėlio dėžėje dėl kastuvėlio, išsigando šuns ir t.t. Ašaros tampa šeimos tragedija, o prastas apetitas – pretekstu kviesti gydytoją.

Ko daugiausiai reikalaujama iš vyresnių vaikų? Paruošti pamokas, išjungti planšetę, paimti į rankas knygą, susitvarkyti kambarį, paskambinti, jeigu užtruko, išjungti pagaliau tą nelemtą kompiuterį. Na, pasitempė koją lošdamas futbolą – nieko baisaus, tepaliuko įtrinsime. Peršalai – še tau tabletę. Prastai miegojai – nėra ko feisbuke iki paryčių lindėti. Mes laikome juos suaugusiais, užaugusiais, kuriais nebereikia pastoviai rūpintis. O jiems – šitiems nepakenčiamiems paaugliams – reikia rūpinimosi ne mažiau, o gal ir daugiau negu žindomiems kūdikiams.



Be mažos dukrytės turiu 13 metų sūnų. Ir man atrodo, kad jis jau visiškai suaugęs. Jis aukštesnis už mane beveik per visą galvą. Santūrus, mandagus, kiek reikalauja gero elgesio normos, murma po nosimi, kartais įsiplieskia be niekur nieko. Įprastas paauglys. Aš buvau susikoncentravusi ties dukrele.

Ir čia pasitaikė vienas renginys, kuriame jis turėjo dalyvauti – ištarti į mikrofoną kelias frazes. Aš netgi nesijaudinau – sūnus puikiausiai jautėsi ant scenos, dalyvaudamas mokyklos renginiuose. Jį pakvietė į sceną, o jis staiga apsigręžė ir nuėjo link išėjimo. Nugriuvo, prasiskėlė smakrą. Viskas atrodė taip, tarsi būtų užkliuvęs ir nesėkmingai nukritęs. Ir tik blyškus veidas ir pamėlynavusios lūpos bylojo apie tai, kad apalpo. Jis pernelyg susijaudino. Jam trūko oro. Ar dar kažko, aš nežinau.

Paskui buvo ligoninė, suaugusiųjų, pirma pasitaikiusi pakeliui. Tačiau paaugliai, netgi jei jie aukštesni už- tėvus, turi važiuoti į vaikų ligoninę. Su praskeltu smakru, galvos svaigimu ir šleikštulio jausmu, lydimi mamos, kuriai dreba rankos, kojos ir ji netgi prakalbėti negali, tik ašaras šluostosi. Nes nesitikėjo, kažko nepadarė, kažko nepastebėjo, neprižiūrėjo, net įsivaizduoti šito negalėjo! Ir jeigu budintis gydytojas pats neturėtų paauglio sūnaus, tai jis nebūtų sudrausminęs medicinos seselės, kuri rėkė, kad vaikų ši ligoninė nepriima.

-Gėda, kokia gėda. – murmėjo sūnus. – Aš juk taip ir nepasirodžiau ant scenos.

O aš žiūrėjau į jį – berniuką, kuris turi jau pakankama valingą smakrą, dabar užklijuotą pleistru, ilgas rankas, ilgas kojas. Ir kažkodėl labai vaikiškas išsigandusias akis, juokingą plaukų sūkurį ant pakaušio, kurio ryte taip ir nesusišukavo. Ir jis glaudžiasi prie manęs kaip mažas. Jam netgi ašaros ištryško – iš nuoskaudos, nuo streso, o ne iš skausmo.

Sekančią dieną pridavėme kraują, kad patikrintume hemoglobino, kalcio lygį ir visa kita, ko reikia. „Mes“ – aš staiga pradėjau kalbėti kaip mažo vaiko mama: „mes pavalgėme, mes pamiegojome“. Tai štai, mes su sūnumi pridavėme kraują, išgėrėme stiprios arbatos, askorbino, išėjome į gatvę ir mano vaikas vėl ėmė smukti… Aš jį laikau, o jis krinta, ir aš nieko negaliu padaryti. Gatvėje, vidury baltos dienos. Tai išties baisu – tu mieste, pro šalį eina žmonės, jų labai daug, visai šalia – vaistinė, parduotuvė, kavinė, sankryža, vaikas suaugęs, nebe kūdikis, o jam taip bloga, kad nežinia ką padarytum, kad jis tik nesusmuktų ant žemės.

Visi eina pro šalį, niekas nesustoja. Tik susidomėję žvilgčioja, kai bandau pakelti berniuką nuo asfalto. Šiaip ne taip atrėmiau sūnų į tvorelę ir ėmiau kviestis pagalbos. Žinote, kas sustojo? Dvi moterys su brangiais automobiliais – viena davė vandens ir servetėlių, antroji norėjo nuvežti iki ligoninės. Tačiau joms pypsėjo į nugaras kiti vairuotojai. Piktai pypsėjo. O aš negalėjau nutempti berniuko iki automobilio. Fiziškai. Kažkokia močiutė su lazdele nubėgo gaudyti man mašinos su vairuotoju vyru. Niekas nesustojo. Ji piktai mojavo savo lazdele mašinoms pavymui. Kas gi sustojo po 15 minučių? Jaunas 18 metų vaikinukas, iš išvaizdos – ne ką vyresnis už mano sūnų. Vyrukas čiupo sūnų į glėbį ir nunešė ant užpakalinės sėdynės. Paskui atvežė iki namų. Kai pasiūliau pinigų – baisiai įsižeidė ir pasakė, kad ir jam buvo apalpimų, ir kraujas iš nosies tekėjo, o kartą taip nesėkmingai susileido, kad susitraiškė lūpas. Šitai jis ne man pasakojo, o susidomėjusiam sūnui. Vaikinukas vėl užsivertė jį sau ant kupros ir užnešė iki pat buto, palikęs mašiną vidury kiemo, negalvodamas apie tai, kad ji liko neužrakinta.

Šiek tiek vėliau, važiuojant metro, mano akyse ėmė alpti vaikinas.

-Narkomanas! – su pasibjaurėjimu pakomentavo šalia sėdėjusi moteris.

Pirmasis į pagalbą puolė vyriškis, kaip paaiškėjo – gydytojas. Ir puolė jis dar iki to, kai spėjo sureaguoti šalia stovėję keleiviai, pagavę berniuką palei pat vagono grindis. Vyriškis, į kurį minioje net neatkreipčiau dėmesio, savo tyliu, bet griežtu balsu atlaisvino sėdynę, „įdarbino“ du kitus vyrus, kurie pernešė ten berniuką ir liko stovėti greta, atsegė striukę, davė reikalingas komandas. Vagone pakvipo vaistais, atsirado vandens, servetėlių, šokoladukai ir net kavos popieriniame puodelyje.

-Tik mamai nesakykite. – prašė vaikinukas. – Jaudinsis.

Sūnaus mokykloje tuo metu vyko medicininis patikrinimas. Kaip jis pats papasakojo, kas antram berniukui gydytojas konstatavo širdies ūžesius. Ir visi urmu buvo sėkmingai pripažinti „praktiškai sveikais“.

Yra daug patarimų – kaip kalbėtis su paaugliais, kaip nustatyti, ar nepateko į blogą kompaniją… O aš supratau, kad į paauglį reikia ir toliau žiūrėti kaip į savo vaiką. Bučiuoti, apkabinti, maitinti, vėl bučiuoti, kalbėti meilias kvailystes ir pykti, kai jis kur nors užtruko. Jam to reikia.

-Aš neatėjau, kaip buvom susitarę, o tu net nepaskambinai. – nusiminė sūnus.

Šitie dideli berniukai dar visai maži. Ir jiems labai reikalinga mama.

Šaltinis