Paauglius reikia mylėti netgi labiau negu mažus vaikus

Paprastai mamos jaudinasi dėl mažų vaikų – kaip pavalgė, kaip pamiegojo. Susimušė koją, susipešė smėlio dėžėje dėl kastuvėlio, išsigando šuns ir t.t. Ašaros tampa šeimos tragedija, o prastas apetitas – pretekstu kviesti gydytoją.

Ko daugiausiai reikalaujama iš vyresnių vaikų? Paruošti pamokas, išjungti planšetę, paimti į rankas knygą, susitvarkyti kambarį, paskambinti, jeigu užtruko, išjungti pagaliau tą nelemtą kompiuterį. Na, pasitempė koją lošdamas futbolą – nieko baisaus, tepaliuko įtrinsime. Peršalai – še tau tabletę. Prastai miegojai – nėra ko feisbuke iki paryčių lindėti. Mes laikome juos suaugusiais, užaugusiais, kuriais nebereikia pastoviai rūpintis. O jiems – šitiems nepakenčiamiems paaugliams – reikia rūpinimosi ne mažiau, o gal ir daugiau negu žindomiems kūdikiams.

Be mažos dukrytės turiu 13 metų sūnų. Ir man atrodo, kad jis jau visiškai suaugęs. Jis aukštesnis už mane beveik per visą galvą. Santūrus, mandagus, kiek reikalauja gero elgesio normos, murma po nosimi, kartais įsiplieskia be niekur nieko. Įprastas paauglys. Aš buvau susikoncentravusi ties dukrele.

Ir čia pasitaikė vienas renginys, kuriame jis turėjo dalyvauti – ištarti į mikrofoną kelias frazes. Aš netgi nesijaudinau – sūnus puikiausiai jautėsi ant scenos, dalyvaudamas mokyklos renginiuose. Jį pakvietė į sceną, o jis staiga apsigręžė ir nuėjo link išėjimo. Nugriuvo, prasiskėlė smakrą. Viskas atrodė taip, tarsi būtų užkliuvęs ir nesėkmingai nukritęs. Ir tik blyškus veidas ir pamėlynavusios lūpos bylojo apie tai, kad apalpo. Jis pernelyg susijaudino. Jam trūko oro. Ar dar kažko, aš nežinau.

Paskui buvo ligoninė, suaugusiųjų, pirma pasitaikiusi pakeliui. Tačiau paaugliai, netgi jei jie aukštesni už- tėvus, turi važiuoti į vaikų ligoninę. Su praskeltu smakru, galvos svaigimu ir šleikštulio jausmu, lydimi mamos, kuriai dreba rankos, kojos ir ji netgi prakalbėti negali, tik ašaras šluostosi. Nes nesitikėjo, kažko nepadarė, kažko nepastebėjo, neprižiūrėjo, net įsivaizduoti šito negalėjo! Ir jeigu budintis gydytojas pats neturėtų paauglio sūnaus, jis nebūtų sudrausminęs medicinos seselės, kuri rėkė, kad vaikų ši ligoninė nepriima.

-Gėda, kokia gėda. – murmėjo sūnus. – Aš juk taip ir nepasirodžiau ant scenos.

O aš žiūrėjau į jį – berniuką, kuris turi jau pakankama valingą smakrą, dabar užklijuotą pleistru, ilgas rankas, ilgas kojas. Ir kažkodėl labai vaikiškas išsigandusias akis, juokingą plaukų sūkurį ant pakaušio, kurio ryte taip ir nesusišukavo. Ir jis glaudžiasi prie manęs kaip mažas. Jam netgi ašaros ištryško – iš nuoskaudos, nuo streso, o ne iš skausmo.

Sekančią dieną pridavėme kraują, kad patikrintume hemoglobino, kalcio lygį ir visa kita, ko reikia. „Mes“ – aš staiga pradėjau kalbėti kaip mažo vaiko mama: „mes pavalgėme, mes pamiegojome“. Tai štai, mes su sūnumi pridavėme kraują, išgėrėme stiprios arbatos, askorbino, išėjome į gatvę ir mano vaikas vėl ėmė smukti… Aš jį laikau, o jis krinta, ir aš nieko negaliu padaryti. Gatvėje, vidury baltos dienos. Tai išties baisu – tu mieste, pro šalį eina žmonės, jų labai daug, visai šalia – vaistinė, parduotuvė, kavinė, sankryža, vaikas suaugęs, nebe kūdikis, o jam taip bloga, kad nežinia ką padarytum, kad jis tik nesusmuktų ant žemės.

Visi eina pro šalį, niekas nesustoja. Tik susidomėję žvilgčioja, kai bandau pakelti berniuką nuo asfalto. Šiaip ne taip atrėmiau sūnų į tvorelę ir ėmiau kviestis pagalbą. Žinote, kas sustojo? Dvi moterys su brangiais automobiliais – viena davė vandens ir servetėlių, antroji norėjo nuvežti iki ligoninės. Tačiau joms pypsėjo į nugaras kiti vairuotojai. Piktai pypsėjo. O mes negalėjome nutempti berniuko iki automobilio. Fiziškai. Kažkokia močiutė su lazdele nubėgo gaudyti man mašinos su vairuotoju vyru. Niekas nesustojo. Ji piktai mojavo lazdele mašinoms pavymui. Kas gi sustojo po 15 minučių? Jaunas 18 metų vaikinukas, iš išvaizdos – ne ką vyresnis už mano sūnų. Vyrukas čiupo sūnų į glėbį ir nunešė ant užpakalinės sėdynės. Paskui atvežė iki namų. Kai pasiūliau pinigų – baisiai užsigavo ir pasakė, kad ir jam buvo apalpimų, ir kraujas iš nosies tekėjo, o kartą taip nesėkmingai susileido, kad susitraiškė lūpas. Šitai jis ne man pasakojo, o susidomėjusiam sūnui. Vaikinukas vėl užsivertė jį sau ant kupros ir užnešė iki pat buto, palikęs mašiną vidury kiemo, negalvodamas apie tai, kad ji liko neužrakinta.

Šiek tiek vėliau, važiuojant metro, mano akyse ėmė alpti vaikinas.

-Narkomanas! – su pasibjaurėjimu pakomentavo šalia sėdėjusi moteris.

Pirmasis į pagalbą puolė vyriškis, kaip paaiškėjo – gydytojas. Ir puolė jis dar iki to, kai spėjo sureaguoti šalia stovėję keleiviai, pagavę berniuką palei pat vagono grindis. Vyriškis, į kurį minioje net neatkreipčiau dėmesio, savo tyliu, bet griežtu balsu atlaisvino sėdynę, „įdarbino“ du kitus vyrus, kurie pernešė ten berniuką ir liko stovėti greta, atsegė striukę, davė reikalingas komandas. Vagone pakvipo vaistais, atsirado vandens, servetėlių, šokoladukai ir net kavos popieriniame puodelyje.

-Tik mamai nesakykite. – prašė vaikinukas. – Jaudinsis.

Sūnaus mokykloje tuo metu vyko medicininis patikrinimas. Kaip jis pats papasakojo, kas antram berniukui gydytojas konstatavo širdies ūžesius. Ir visi urmu buvo sėkmingai pripažinti „praktiškai sveikais“.

Yra daug patarimų – kaip kalbėtis su paaugliais, kaip nustatyti, ar nepateko į blogą kompaniją… O aš supratau, kad į paauglį reikia ir toliau žiūrėti kaip į savo vaiką. Bučiuoti, apkabinti, maitinti, vėl bučiuoti, kalbėti meilias kvailystes ir pykti, kai jis kur nors užtruko. Jam to reikia.

-Aš neatėjau, kaip buvom susitarę, o tu net nepaskambinai. – nusiminė sūnus.

Šitie dideli berniukai dar visai maži. Ir jiems labai reikalinga mama.

Šaltinis


DAUGIAU ŠIA TEMA

Vaikų savarankiškumas Dauguma tėvų nori, kad jų vaikai būtų atsakingi ir savarankiški. Tačiau dažniausiai nutinka taip, kad nesąmoningai jie daro viską, kas tik įmanoma, ka...
Niekada nereikalaukite šito iš vaikų Jei manote, kad vaiką auklėti reikia kiek galima griežčiau, turėkite galvoje, kad visgi esama dalykų, kurių iš vaikų reikalauti negalima. Kiekvieni tė...
Tris pagimdė, ketvirto laukiasi – ir dar šyp... "Išėjau dieną į parduotuvę, mažyliai bėga priekyje. Priešpriešiais eina penkiasdešimtmetė moteriškė, akyse - smalsumas ir užuojauta. "Visi keturi - jū...
Kaip frazė „mergaičių skriausti negalima“ žaloja v... Atrodytų visai nekalta frazė daro realią žalą. Tėvams atrodo, kad jos pagalba ugdo gerą ir dėmesingą sūnų, juk mergaitės silpnesnės fiziškai ir negali...
Tėvo vaidmuo auklėjime. Keli patarimai Tėvui ant pečių gula daug pareigų. Jis ir už šeimos saugumą atsakingas, ir tėvo pareigas atlieka, ir kantrybė reikalinga. Vaikas laiko tėvą savo mokyt...
Ar įdomus jums jūsų vaikas? "Žinoma! - atsakys visi. - O kaipgi kitaip?" Ir tai tiesa, nė vienas iš tėvų nepasakys, kad jam neįdomus nuosavas vaikas. Tačiau ne visi žino, kaip tą...
Nemylinčios motinos melas Žalojantys žodžiai Mūsų kultūra linkusi sumenkinti žeidžiančių motinos žodžių įtaką, tačiau dabar norėtųsi pakalbėti apie šią problemą, žvelgiant šie...
Negyvenkite gyvenimo už savo vaiką Visi tėvai atkakliai ir užsispyrę tvirtina, kad geriau žino, ko reikia jų vaikams. Pirmuoju laikotarpiu jie jaučia šiokią tokią atsakomybės baimę, o v...
Ką pasėsi tą ir pjausi -Kiaulė. - sako penkių metų mergaitė, supdamasi supynėmis. -Kas kiaulė? - perklausia šalimais ant suoliuko sėdinti jos močiutė. -Tu. - atsako mergai...
Vaikų skaičius ir motinos sveikata. Nuomonė Medikai tvirtina, kad norint gerai jaustis ir išsaugoti išvaizdą, moteris turi turėti ne mažiau kaip tris-keturis vaikus. Pasirodo, tokie susirgimai ...
Vartotojiška visuomenė mus sugadino Mano požiūriu, sąmoningai ar ne armija marketologų, reklamos specialistų tikslingai naikina mus kaip tautą, kuri orientuojasi į dvasines vertybes. Par...
Blogų vaikų nebūna Labai sudėtinga spręsti užleistas santykių tarp vaiko ir tėvų problemas - suaugusieji jaučiasi patekę į aklavietę ir neranda jokios išeities. Jie iš v...
Ignoravimas. Naudojimosi taisyklės Ignoravimas - tai toks bendravimas, kai vienas apsimeta, jog nemato kito. Žmonės, puikiai įvaldę šį metodą, žino, kad tai labai efektyvus būdas išvest...
Rėkianti mama ir vaikas Vaiko požiūris Vaikais suvokia šitą suaugusių, esančių šalia jo, pasaulį ir rūpinimąsi jais, žodžius, poelgius, visiškai kitaip nei mes. Jų požiūris ...
Tėvų kantrybė Mamos ir tėčiai bent vieną kartą, tačiau greičiausiai susidūrė su savo mažojo nepaklusnumu. Juk vaikai - tai maži išdykėliai, kurie kol kas dar nesupr...
Norite anūkų? Pasitraukite iš kelio sūnui Nuo autorės: Man rodos, reta mama, priklausanti tai kategorijai, apie kurią čia rašoma, perskaitys šį straipsnį iki galo. Jeigu visgi perskaitys - tai...
Baudimas nekalbėjimu Yra šeimų, kuriose vaikų nemušė ir nebarė, o baudė ramiai ir inteligentiškai - nekalbėjimu. Mažai kas iš tėvų supranta, ką nekalbėjimas reiškia vaiku...
Pradinė mokykla. Berniukų ir mergaičių skirtumai... Pedagoginėje literatūroje daug rašoma apie tai, kad vaikai skiriasi savo temperamentu, žinių įsisavinimo būdais ir kitomis charakteristikomis. Visa ta...
Toksiška mama Mielosios mamos, jūs galite nuodyti ir naikinti savo vaikų dvasinį gyvenimą. Dėl jūsų nesąmoningumo - nesugebėjimo pasižiūrėti į save iš šalies ir sus...
Prisiminkite šiuos 5 patarimus kaip būti gera mama... Dauguma moterų dar nėštumo metu svajoja, kokios jos bus idealios mamos. Jų svajonėse vaikas visada švarus, puikiai aprengtas, niekada nerodantis kapri...
Mamai būtina pabūti pačiai su savimi Griežtai kalbant - bet kuriai moteriai reikia bent pusvalandžio ar valandos per dieną, kad pabūtų viena, su savo vidiniu pasauliu. Tačiau paprastai pr...
Draudimų filosofija. Geriau mažiau, bet efektyviau... Draudimai reikalingi. Tačiau visur savos taisyklės. Draudžiant, reikia laikytis tokių taisyklių: Vienareikšmiškumas; Neprieštaringumas; ...
Kas negerai su bausmėmis? Kodėl pasekmės nesuveikia? Tiksliau, jos labai gerai veikia trumpalaikėje perspektyvoje, tačiau tik iki tam tikro momento. Ir visiškai neveikia ilgala...
Kodėl besilaukiančioms negalima verkti Parašyta daugybė knygų apie nėštumą, gimdymą ir naujagimius. Jas rašo kvalifikuoti medikai - psichologai, pediatrai. Tikėti jomis, žinoma, galima, tač...
Kaip išauklėti silpną, kūrybinių sugebėjimų neturi... Pakliuvo man įdomus straipsnis iš žurnalo Time: "Aš mokiau savo vaikus, kad ginčytis su manimi - normalu. Didžiulė klaida". Žemiau pateiksiu vertimą, ...