Paimkite su dėkingumu tai ką jums davė

Paimkite su dėkingumu tai, ką jums davė

Dabar labai išpopuliarėjo giminės, giminiškų ryšių tema. Daugelis vaikų trokšta sureguliuoti santykius su tėvais, pajusti juose giminingas sielas. Ir neretai patiria pralaimėjimą, vėl nusirisdami į pretenzijas ir nuoskaudas, nesuprasdami, kad labai dažnai beldžiasi į užrakintas duris.

Šis straipsnis būtent tokiems vaikams.

Pradėsime nuo to, kad jūs esate geras vaikas.

Kad ir kokie būtų santykiai su tėvais – pajauskite šį signalą. Jūs – geras vaikas! Jūs darote viską, ką galite, remdamiesi tuo, ką jums davė tėvai. Ir jeigu kažkas negerai ir ne taip, kaip jums norėjosi, jeigu santykiai prasti – tai ne jūsų atsakomybė.

Jūsų santykius įtakojo ir toliau įtakos tėvai.

Jie jus tokiais padarė. Ir tame nėra jokios jūsų kaltės.

Tačiau…

Tačiau tai ne pretekstas reikšti pretenzijas už tai, kad viskas su jumis vyksta ne taip, kaip norėtųsi, už tai, kad kitose šeimose santykiai geresni ir šiltesni.

Jie davė tai, ką galėjo duoti.

Visi tėvai, net didžiausi neišmanėliai, atiduoda savo vaikui 100% to, ką patys turi. Jūs gavote viską, jie nieko nepasiliko sau. Ir jeigu jums atrodo, kad kažko trūksta, turite pagaliau suprasti – jie jums to nedavė tik dėl to, kad patys to neturėjo!

Jums trūksta meilės? Jiems irgi jos trūko, jie stengėsi išgyventi, patys negavo meilės, dėl to negalėjo perduoti jos jums.

Jums trūksta žinių apie gyvenimą? Tik todėl, kad ir tėvai jų neturėjo.

Jums trūksta laimės? Tačiau kaip gali nelaimingi žmonės padovanoti laimę?

Yra didelė pagunda įstrigti pretenzijose tėvams, kaulyti iš jų to, ko „negavote“, tačiau tai tik griauna jūsų pačių gyvenimą. Todėl, kad kol kas jūs beldžiatės į tėvų duris ir reikalaujate, ko jie neturi.

Jūs negyvenate savo gyvenimo, griaunate santykius, atimate iš savęs galimybę gauti, ko reikia, kitoje vietoje, kadangi kitur net neieškote.

Paimkite su dėkingumu tai, ką jums davė.

Jūs jau dabar turite labai daug – gyvybę ir gyvenimą.

Paimkite tai ir eikite toliau, pas tuos, kurie turi – laimės, meilės, žinių, patirties, išminties, dvasinės šilumos.

Tėvų gyvenimas jums nepriklauso

Vaikas, sprendžiantis tėvų problemas, jaučia pasididžiavimą. Jis pats sau atrodo dideliu ir stipriu, visagaliu. Tačiau šis kelias veda į aklavietę, kadangi joks vaikas negali pagerinti tėvams gyvenimo, išgelbėti jų, atvesti juos į laimę.

Tai ne jūsų daržas, ne jūsų kompetencija.

Taip, skaudu matyti, kaip jie kenčia. Taip, jie gali laukti iš jūsų išsigelbėjimo.

Tačiau…

„Kiaušinis vištos nemoko“, jūs negalite tapti autoritetais savo tėvams. Negalite mokyti jų kaip gyventi, gelbėti jų, spręsti jų problemų. Negalite tapti mama ar tėčiu savo mamai ar tėčiui.

Jūs jau ne vaikas, šita hierarchija buvo nulemta dar jums gimstant. Jūsų reikalas – jai paklusti, nesiginčyti su prigimtimi, neįrodinėti, kad esate pajėgūs apversti gamtos dėsnius aukštyn kojomis.

Gelbėdami savo tėvus, spręsdami problemas, kurias spręsti turi jie patys, jūs:

  • Darote juos silpnais ir bejėgiais;
  • Pademonstruojate jiems manipuliacijų galią;
  • Paliekate be dėmesio nuosavus vaikus, paversdami juos įkaitais ir pasmerkdami tokiam pačiam gyvenimo scenarijui, kurį vaidinate patys.

Saugokite savo asmeninę erdvę

Tai didžiulė mūsų laikmečio tragedija, kai vaikus reikia mokyti gintis, o kartais ir gelbėtis nuo tėvų, nuo jų emocinio teroro, ambicijų, egoizmo ir nelaimių. Vaikams labai sunku tai daryti, jie prisirišę prie tėvų, bijo, kad tėvai palaikys juos išdavikais. Tėvų egoizmo galia tokia didelė, kad neleidžia vaikams išskleisti sparnų, o vaiko protas dar pernelyg silpnas, kad atskirtų gėrį nuo blogio, kad atpažintų tėvų manipuliacijas ir joms pasipriešintų.

Kodėl tai reikia daryti ir kokiais atvejais?

Aš brūkštelsiu tik kelis bendrus štrichus, kiekvieną situaciją reikia nagrinėti atskirai, o šiame straipsnyje neverta pernelyg viską apibendrinti.

Pradžiai apsispręskite – ar norite nugyventi tokį patį gyvenimą, kokį nugyveno jūsų tėvai? Ar patinka jums jų gyvenimo būdas, jų gyvenimo rezultatai, įpročiai, charakterio bruožai?

Jeigu taip, tai bendravimas nedaro jokios žalos, jūs papildysite savo žinių taupyklę tėvų dėka, o paskui viską perduosite savo vaikams.

O jeigu norite gyventi kitaip, jeigu artimųjų gyvenimo būdas jums svetimas, reikia išlaikyti distanciją ir ieškoti žmonių, kurių gyvenimo būdą norėtųsi realizuoti savo gyvenime.

Taip, tokiu būdu jūs suduosite skausmingą smūgį tėvų egoizmui. Bet jeigu jie jus išties myli ir trokšta jums laimės – priims jūsų pasirinkimą ir paleis, kur laimė jums įmanoma.

Nuoskaudos, pretenzijos, reikalavimai, riksmai, emocinis spaudimas iš tėvų pusės byloja apie jų nebrandumą. Jie tik nominaliai yra jūsų tėvai, faktiškai jie negali jūsų auklėti, padėti subręsti, kadangi patys nėra brandūs ir išmintingi žmonės.

Gaila, bet daugeliu atvejų taip ir yra – sendamas žmogus pavirsta vaiku, o ne išminčiumi. Dėl to kaltinti galima kultūros ir žinių stoką ir žmonių, kurie sugebėtų išauklėti išminčius ir užauginti vaiką brandžia asmenybe, trūkumą.

O tai reiškia, kad jums reikia ieškoti kitų auklėtojų ir mokytojų. Tėvai jums ne autoritetas, tačiau bando uzurpuoti valdžią, bando jus pasisavinti ir imti valdyti jūsų gyvenimą, bent jau šitaip pasiekti sėkmę savuose gyvenimuose.

Neleiskite jiems šito daryti.

Aiškiai nubrėžkite savo asmeninės erdvės ribas ir jas ginkite, paaiškinę tėvams, ką esate pasirengę daryti dėl jų (pirkti maistą, siųsti pinigus, skambinti ir pasakoti naujienas, klausytis gerų žinių), o kur jie negalės kišti nosies jokiomis aplinkybėmis (jūsų asmeninis gyvenimas, jūsų vaikų auklėjimas, jūsų profesija, gyvenimo kelio pasirinkimas, vertybės ir t.t.)

Prireiks nemažai drąsos gintis, ir rimtos paramos iš šalies. Kas nors turi jums pasakyti, kad viską darote teisingai, kažkur turite pasisemti jėgų, kad pasakytumėte „Ne“ tėvų mėginimams jus užgrobti ir priversti paklusti. Kol nesate brandūs, negalėsite patys atskirti, kur baigiasi jūsų gyvenimas ir prasideda tėvų teritorija.

Pagrindinė rekomendacija, kurią galima duoti vaikams – jeigu nenorite gyventi, kaip gyvena tėvai, ieškokite žmonių, kurių gyvenimas jums patinka, kuriuos jaučiate kaip artimus savo dvasia. Bendraukite su jais, mokykitės iš jų ir išlaikykite distanciją nuo tėvų.

Bręsdami laimingų žmonių įtakoje, jūs suteikiate sau šansą susirasti kelią į laimę ir apdovanoti tėvus tikra meile ir tikru dėkingumu. Pasiduodami tėvų manipuliacijoms, užkibdami už jų įsižeidinėjimų, likdami šalia jų tik dėl to, kad jie šito reikalauja, būsite nelaimingi patys ir galiausiai tik padidinsite tėvų kančias, parodę, kad jūsų pasiaukojimas buvo beprasmiškas, kad valdyti jūsų gyvenimo jiems nepavyko.

Šaltinis