Pamąstymai apie skausmą

Ar norėčiau santykių be skausmo? Ne. Juk tada reikštų, kad man nusispjauti į greta esantį žmogų.

Patinka mums ar nepatinka, tačiau skausmas – gyvenimo dalis. Ir nors visiškai natūralu stengtis, kad jo būtų kiek galima mažiau, visiškai jo atsisakyti – tai prieštarauti prigimčiai. Nes jeigu mes gyvi, neskaudėti negali, neskauda tik mirusiems. Skausmas – tai visada gyvenimas.

Jeigu, tarkime, vinis skaudžiai duria mums koją – tai aiškus ženklas, kad vinis kelia pavojų kojai ir iš to seka natūrali reakcija – patraukti koją, apsaugoti ją. O jeigu skausmo nebūtų? Prasidūrei koją ir nepastebėjai. Vieną kartą, kitą ir viskas, kūnas sužalotas. Labai paprastas ir akivaizdus pavyzdys, kam reikalingas ir koks naudingas skausmas. Su sąlyga, jeigu jo neignoruosime. Skausmas turi egzistuoti. Tik nereikia trokšti jį jausti.

Seriale „Daktaras Hausas“ yra serija apie mergaitę, kuri nejautė skausmo. Jai reikėjo pastoviai save apžiūrėti – o ką, jei susilaužė koją ir nepastebėjo? Labai geras pavyzdys visiems tiems, kurie svajoja niekada nejausti skausmo.

Bet jeigu su fiziniu pasauliu viskas aišku, tai su emociniu – gerokai sudėtingiau. Dvasinis skausmas neatrodo mums toks naudingas. Ir atjungti jį paprasčiau, nes kai jo pasidaro per daug, įsijungia saugikliai – apsauginiai psichikos mechanizmai. O iš naujo pergyventi skausmą labai nesinori. Arba nėra galimybių, laiko, resursų ar drąsos. Ir prasideda bėgimas bei slapstymasis. Tačiau kad ir kur išvažiuotum – viską visada vežiojiesi su savimi, vėl ir vėl susiduri su tuo dalyku, kuris kelia skausmą, kuris provokuoja liautis pagaliau bėgioti ir padirbėti, kad tą skausmą pergyventum.

Jeigu širdį skaudą visose sferose, apie kurią tik pagalvosime, vadinasi, turime pernelyg daug atvirų emocinių žaizdų, dėl to pat geriausias sprendimas – jas išsigydyti. Pačiam neretai nesigauna, kaip nebūtų keista, tam reikalingi kiti žmonės. Kai žmogus – ištisa žaizda ir skausmas nuo galvos iki kojų, jis ima vengti naujų žaizdų, tačiau išvengti jų nesigauna. Neįmanoma surasti tokių tvarsčių ar kieno nors rūpestingų rankų, kad užgytų bent patys didžiausi skauduliai.

O jeigu niekur, niekada ir niekaip neskauda, pasitikrinkite, ar vis dar esate gyvas. Yra didelė tikimybė, kad esate absoliučios narkozės būsenoje arba apsišarvavote skafandru. Skausmo nėra, ir tai džiugina, tačiau džiugina taip silpnai, kad beveik nedžiugina. Lindėdami skafandre, nepajusite ne tik skausmų, bet ir prisilietimų. Ir tai dažniausiai susiję su ta pačia bėda – kitados skausmo buvo tiek daug, kad psichika nesusidorojo ir atjungė visą sistemą. Ir vėl tenka daryti tą patį – ieškoti žaizdų, gydyti jas, net jeigu tupint skafandre atrodo, kad jų nėra.

Grįžkime prie santykių.

Jei niekada nebuvo skausmo santykiuose, tai arba jūs pats juose negyvas ir užšalęs, arba jūsų santykiai negyvi ir tušti. Mus gali sužeisti tik tai ir tik tie žmonės, kurie yra artimi, reikšmingi, svarbūs, vertingi. Skausmas, žinoma, nėra vienintelis vertingumo ir svarbos rodiklis, tačiau jis parodo, ar mes gyvi. Mums nekliudo žmonės, kurių nelaikome savo gyvenimo dalimi. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, meilė ir skausmas žengia greta, petys į petį, tik reikia suprasti, kad meilė ir skausmas – tai ne vienas ir tas pats ir nebūtinai susiję tarpusavyje.

Dėl to nenorėčiau tokių santykių, kuriuose neįmanoma pajausti ar suteikti skausmo, nes man tokia meilė mirusi, negyva. Tačiau nenorėčiau ir tokių santykių, kur skausmo pernelyg daug, kur jis užgožia visa kita, kur jis yra ne santykių dalis, o jų fonas ar netgi svarbiausias elementas.

Kai man nepakeliamai skauda, aš nesistengiu jo atsisakyti, o tiesiog sukaupiu jėgas, kad pereičiau per jį, išsilaisvinčiau, pergyvenčiau, kad galėčiau išgyti. Kai jaučiu skausmą, aš stengiuosi gyventi toliau, kad net su skausmu išlikčiau gyva ir neužšalčiau.

Norėčiau tokių santykių, kuriuose svarbus nuoširdumas, atvirumas, kuriuose esama vietos skausmo pergyvenimui, kartu su visais kitais jausmais, ypač meile, džiaugsmu ir laime. Kai abu žmonės girdi vienas kito skausmą ir padeda vienas kitam su juo susidoroti, jį užgydyti, stengiasi nesmūgiuoti į skaudžias vietas, stengiasi saugoti ir tausoti vienas kitą. Didžiulė vertybė – santykiai, kuriuose netenka slėpti savo skausmo, pažeidžiamumo, trapumo. Santykiai, kuriuose partneris tiksliai žino, kur ir ką skauda ir vis tiek lieka greta, gina nuo skausmo ar palaiko, arba gydo, daro ką tik norite, bet tik nesmūgiuoja į tas skaudamas vietas. Tačiau tai – didis menas, mano manymu.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI