Pasaulis tapo vienalytis

Moteriškumo problema šiandien ypatingai aktuali, nes pats pasaulis tapo vienalytis. Jeigu pasižiūrėsime į daugumą šalių, tai jos gyvena pagal vyriškas taisykles.

Jos paprastos ir suprantamos. Greičiau, aukščiau, stipriau. Kiekvienas pats už save. Kas pirmas atsikėlė, to ir šlepetės. Ir t.t. Tai – kovos, konkurencijos, pasiekimų taisyklės.

Moteriškų taisyklių taip lakoniškai neapibūdinsi. Santykiai. Meilė. Rūpinimasis. Pasitikėjimas. Kažkaip pernelyg abstraktu. Pernelyg dažnai, kad suprastumėme moteriškas taisykles, reikia įsiklausyti į širdį. O ten jau neįmanoma nieko standartizuoti, suapvalinti, rasti bendrą vardiklį.

Netgi moteriški tikslai kažkokie keisti. Juos sunku pačiupinėti, išmatuoti. Su vyrais viskas aišku – uždirbti milijoną, nusipirkti BMW, dviejų aukštų namą. O kaip su moterimis? Sukurti namuose jaukumą. O kaip tai daroma? Ką laikyti jaukumu? Buto projektą? Ar jo „kūrybišką betvarkę“? Modernų remontą, kaip pas visus? Sekciją, kuri turi stovėti kiekvienos šeimos svetainėje? Gal tai neregėtai originalūs sprendimai, kokių nerasite jokiuose dizainerių kataloguose? Kaip apskritai išmatuoti tą namų jaukumą? Kurie namai jaukūs, o kurie – ne? Negi teks vėl širdį įjungti?

Arba kitas tikslas – šeima. Iš esmės viskas aišku – vyras, vaikai. Galima netgi įsivaizduoti statišką paveikslą: jis, ji, vaikai, židinys, šuo, sofa. Gražu. Ar tai pasiekta? Bet juk santykiai – tai ne statiškas paveiksliukas, o procesas. Kaip ir viskas, kas moteriška – procesas. O vyras – tai taškas. Pasiekimas. Viršūnė.

Procesas visame kame. Namų tvarkymas ne tam, kad pasiektum nusistatytą idealios tvarkos tašką, o kaip apsivalymo procesas. Vaikų auklėjimas ne tam, kad po 18 metų gautum „mamos diplomą“. Vaikas – tai visam gyvenimui. Tai amžinas pokyčių ir tobulėjimo procesas. Grožis – ne vienai nuotraukai, o grožis kaip procesas – puoselėti grožį, žiūrėti savęs, būti gražia bet kuriuo paros metu.

Vyriškumas – tai rezultatai. Ir kas gi nutinka, kai pradedame save matuoti vyriškomis liniuotėmis? Mes nustojame patirti malonumą nuo procesų ir puolam vaikytis rezultatų.

Taip mes tampame mamomis ir laukiame nesulaukiame, kada tai pasibaigs. Kada vaikas nustos verkti naktimis, kada prasikals visi dantukai, kada jis ims kalbėti, kada jis pagaliau nutils, kada eis į darželį, mokyklą, universitetą, susituoks, padovanos anūkų… O paskui sėdime priešais krūvą senų nuotraukų ir ašarojame iš nostalgijos. Kaip gera tada buvo! Ir kodėl to nevertinau? Juk štai čia jis man ant rankų šypsosi. Galima buvo stipriau apkabinti ir pabučiuoti. O dabar jis taip toli, grįžta kartą į metus, o ir nelabai apkabinsi, nesiduoda. Kur, po galais, tais laikais skubėjau?!

Šitaip mus pradeda varyti iš proto buitis, pastoviai stengiantis padėti tašką gaminant maistą, tvarkantis, skalbiant. Ką tik grindis išploviau – vėl išterliojo. Ką tik viską išskalbiau – vėl purvinos kojinės ant grindų voliojasi. Ką tik išploviau indus – vėl pilna kriauklė. Koks jau čia malonumas – nesibaigiančios lenktynės, kada visa tai pagaliau baigsis?

Nesibaigs, nes negali baigtis. Kaip kad upė negali nustoti tekėti. Jeigu ji nustos tekėti, tai paprasčiausiai išdžius ir nebeliks jokios gyvybės. Tas pats su buitimi – ji gali baigtis, kai baigsis santykiai, kai nebėra kam virti, nėra kam skalbti. Tik ar tai laimė?

Santykiai – tai visada procesas. Jei prisirišime prie rezultato – pradėsime manipuliuoti. Mes jau dabar perkame gerą elgesį iš vaikų saldainiais ir animaciniais filmukais, dėl ko paskui susilaukiame atpildo – emocinio šalčio. Siekiame iš vyro dovanų manipuliacijomis, nenorint jam pasitarnauti (pasitarnavimas juk irgi procesas, jis neturi pabaigos, o manipuliacija – tai nedidelis taškelis, vadinasi, turi pabaigą). Netgi užėjus kalbai apie grožį, mes renkamės paprastus būdus jam išsaugoti – geriau kokią injekciją susišvirkšti, nei kiekvieną dieną prižiūrėti odą.

Mums sunkiai sekasi bet kokie procesai. Jie pernelyg nesuprantami, ilgi. Ir jie neturi pabaigos. Mums tai primena sunkią naštą, kurią stengiamės nusimesti. Viliantis, kad paskui ateis pagaliau laimė. O moteriška laimė, pasirodo – irgi procesas. Paties gyvenimo procesas. Moteris – kaip upė. Ir jos laimė tokia pati.

Mes visą laiką kažkur lekiame. Mes įpratome gyventi vyriškais idealais ir pastoviai save laužome. Stengiamės būti labiau organizuotos, daugiau suspėti, pasikti išsikeltus tikslus. O rezultate pavirstame nuvarytais arkliais. Nes moterų prigimtis kitokia. Pas moteris kitas ritmas, kiti dėsniai. Visiškai kiti.

Moterys sukurtos ramybei, atsipalaidavimui. Netgi namie galima likti atsipalaidavusia. Tačiau tik tuo atveju, kai gyvenimas tau yra procesas, o ne rezultatas. Tada ne tokia jau ir baisi ta viena purvina lėkštė kriauklėje. Tada visiškai kitas požiūris į vaikų ligas ir naktinius budėjimus. Tada visiškai kitaip žvelgi į santykiu su vyru.

Sudėtinga gyvento tokį gyvenimą vyriškame pasaulyje. Nes visur aplinkui matai raginimus gyventi kitaip. Ir susidaro iliuzija, kad tikslų pasiekimas atneš laimę ir moterims. Tu regi sėkmingas moteris, kurios tau pasakoja, kad laimei būtina karjera, kad vyrus galima ir reikia keisti kaip pirštines, kad vaikai – tai ne priežastis palikti darbo vietą.

Tu matai fasadą ir jis tau patinka. Ir norisi gyventi būtent šitaip. Tačiau kas slypi už to fasado? Ir ar išvis ten kažkas slypi? Juk suręsti fasadą nėra sudėtinga, viskas labai paprasta – pastatai sieną, gražiai nuspalvini ir viskas. O viduje? Viduje – viskas sudėtingiau. Viduje jau nebėra gatavų sprendimų, kurie tiks visiems. Jei tik tie sprendimai neatėjo iš amžių glūdumos ir nepatikrinti laiko. Tačiau netgi tokius sprendimus reikia iš pradžių surasti, ištyrinėti, išbandyti. O tai iš esmės – irgi procesas.

Gražus paveiksliukas dažniausiai tėra viso labo paveiksliukas. Rezultatas. Vienas taškas erdvėje. Ir tai vyriškas gyvenimo variantas. Mūsų, moteriškas variantas – kitoks. Iš pradžių jis gali pasirodyti sudėtingesnis. Nes reikia įsijungti širdį – ir praktiškai niekada daugiau nebeišjungti. Neįpratus, tai pakankamai sunku.

Tačiau kai įsitraukiate į šį procesą – vėl procesas! – įsiklausymo į savo širdį procesą, sustoti jau neįmanoma. Jis įtraukia, įkvepia ir atveria visiškai naujus horizontus. Jis sukuria aplinkui tave visiškai kitą pasaulį. Naują pasaulį. Ne vyrišką. Nestandartizuotą. Nemechanišką. Neverčiantį siekti rezultatų.

Tai – moteriškas pasaulis. Santykių pasaulis. Procesų, jausmų, emocijų pasaulis. Tarpusavio ryšių pasaulis.

Kiekvienam savo. O man asmeniškai moteriškas pasaulis patinka labiau. Jis rezonuoja su tuo, ką aš jau atsinešiau į šį pasaulį drauge su savo prigimtimi. Moteriškas pasaulis leidžia man realizuoti savo misiją šioje žemėje. Ir jis suteikia man laimės pojūtį. Todėl aš renkuosi jį.

O jūs?

Šaltinis