Pasinėriau į savo nuoskaudą…

Nuoskauda apibūdinama kaip suteiktas skausmas, kaip įžeidimas ir kaip viso to sukeltos neigiamos emocijos. Pasireiškia pykčiu skriaudėjui ir savęs gailėjimusi situacijose, kai jau nieko negalima pakeisti.

Niekaip negaliu suprasti. Daugybė žmonių gyvena taip, tartum su jais nieko neįvyks ir nieko negali įvykti iš principo, tarytum jie būtų amžini ir nemirtingi. Jie tarsi galvoja, kad pasaulis, kuriame egzistuoja ligos, kančios, vienatvė ir senatvė – tai kažkoks kitas pasaulis, o tasai pasaulis, kuriame gyvena jie – turi būti užpildytas gėlėmis, džiugesiu ir palankiu dėmesiu.

Jie elgiasi taip, tartum būti silpnu ir pažeidžiamu – nuopelnas, premija ar kažkoks kitas žmogus būtų atsakingas už jų dvasinę pusiausvyrą ir ramybę. Jie pyksta ant visko ir visų, dėl įvairių priežasčių ir visai be priežasčių, jie su sadistišku pasitenkinimu stengiasi įskiepyti kitiems žmonėms kaltės jausmą.

Kartais susidaro įspūdis, kad jie gyvena kažkokiame klampiame sapne, kur jiems sapnuojasi, kad esama stebuklingų tablečių ar magų-psichologų, kurių pagalba galima vienu mostu išspręsti visas problemas. O man kyla noras supurtyti juos, pažadinti, kad suvoktų, jog viską savo gyvenime žmonės turi daryti sau patys.

Kai vedu užsiėmimus, pačioje pradžioje atliekame tokį pratimą – „Nuoskauda“:

  • Užsirašome skaudinančią pastabą savo adresu – visą, be sutrumpinimų ir praleidimų;
  • Vertiname: ar tai tiesa? Ar gali tai pasakęs žmogus kažką garantuotai apie mus žinoti?
  • Kokios reakcijos seka, kai patiki, jog tai kas pasakyta – teisinga?
  • Kokias reakcijas jaustum, jeigu tu pats ir kiti žmonės žinotų, jog tai netiesa?

O toliau – sekantis pratimas. „Atleidimas“:

  • Prisimink, dėl ko jauti kaltę;
  • Pagalvok, ar gali kažkaip pakeisti savo situaciją ar santykius;
  • Užsirašyk, kaip galima tai padaryti;
  • Pamilk save tokiu, koks esi.

Ir dar štai tokie „namų darbai“, kuriuos užduodu savo klientams:

Pirmasis žingsnis: liaukitės vertinti save svetimomis akimis ir standartais, o taip pat matuoti kitus savais standartais.

Antrasis žvilgsnis: kasdien fiksuokite savo pasiekimus, net pačius smulkiausius.

Trečiasis žingsnis: sudarykite savo teigiamų ir stiprių charakterio bruožų sąrašą ir skaitykite jį kiekvieną dieną.

Ketvirtasis žingsnis: girkite save už bet kokį pasiekimą, net patį mažiausią.

Penktasis žingsnis: būkite sau pats geriausias draugas. Galvokite apie save taip, kaip norėtumėte, kad galvotų kiti.

Šeštasis žingsnis: pasirinkite bendravime su kitais žmonėmis tik tai, kas pozityvu, o viską, kas negatyvu – užsirašyk ir išmesk į šiukšlių urną.

Kai žmogus užsiima saviugda, stengiasi blaiviai vertinti žmones ir aplinkybes, jis lengvai blokuoja bet kokias jo asmenybės pavergimo formas. Suaugęs žmogus nepyksta ir neįsižeidžia, jis daro išvadas ir gyvena savo gyvenimą toliau.

Šaltinis