Pasiteisinimai ir atsikalbinėjimai

Pasiteisinimai, atsikalbinėjimai – jie trukdo mums žengti konkrečius žingsnius gyvenimo kelyje. Įdomu, kad daugumos žmonių atsikalbinėjimai yra vieni ir tie patys. Ir jie laikys jus prikaustę vienoje vietoje kaip inkarai, neleisdami pakilti aukščiau ir žengti toliau.

Populiariausi atsikalbinėjimai, kuriais prieš aplinkinius žmones teisinasi žmonės, nenorintys spręsti kokių nors problemų, skamba kaip: „aš dar pernelyg jaunas“, „kol kas neturiu pakankamo išsilavinimo“, “ užsiimsiu tuo ateityje“ ir t.t. Tačiau kad suprastume problemos esmę, iš pradžių reikia pripažinti, kad visi tokio pobūdžio atsikalbinėjimai yra ne kas kita, kaip mąstymo sutrikimas. Tai patvirtinti gali faktas, kad praėjus 10-20 metų dabartinius atsikalbinėjimus pakeis kiti: „esu tam pernelyg senas“, „man jau per vėlu mokytis kažko naujo“, „man nesisekė jaunystėje, ką jau kalbėti apie senatvę“ ir t.t. Štai šis dalykas ir parodo, kad svarbiausia problema yra mąstymo būdas.

Jei tokio mąstymo neatsikratysite, visą gyvenimą būsite tai pernelyg jaunas, tai pernelyg senas. Jūs taip ir kartosite kiekvienoje situacijoje visą gyvenimą: „aš tai padarysiu, bet ne dabar, o rytoj“. O rytoj pasakysite „Jau per vėlu, reikėjo vakar tuo užsiimti“. Panašių atsikalbinėjimų pavyzdžių yra begalė, čia pateikti tik populiariausi.

Jeigu paklausime dvidešimtmečio vyruko, ar turi, jis, jo manymu, laiko kažką nuveikti, daugeliu atveju išgirsime maždaug tokį atsakymą: „Man dabar dvidešimt ir aš manau, kad sulaukęs trisdešimties, vargu ar tapsiu niekam nepajėgiu žmogumi, dėl to, manau, turiu atsargoje mažiausiai dešimt metų“.

Štai toji klaida – kad laiko dar yra, kad padarysiu tai vėliau, o ne dabar.

O jeigu užduosime tą patį klausimą trisdešimties metų žmogui? Atsakymas bus beveik toks pats: turiu laiko iki keturiasdešimties. Įdomiausia, kad ir sulaukęs keturiasdešimties jis atsakys tą patį. Ir štai žmogui sukanka 50 metų ir atsakymas pasikeičia: „man jau per vėlu kam nors ryžtis“.

Ir kas gi galiausiai gaunasi? 20-metis vaikinas mano, kad turi dar dešimties metų atsargą, tas pats su 30-mečiu, 40-mečiu, o po penkiasdešimties – per vėlu. O jeigu visas tas atkarpas sudėsime, ką gausme? Gausis, kad vaikinas turėjo ištisus 30 metų kokiems nors aktyviems veiksmams. Tačiau jo mąstymas viską sužlugdė.

Kaip matome, atidėliojimas geruoju nesibaigia. Jis tampa įpročiu ir žmogus, kartais pats to nepastebėdamas, sukaupia ištisą tokių atsikalbinėjimų arsenalą, pradeda juos naudoti ne tik prieš ryždamasis svarbiems veiksmams, bet ir kasdienybėje. Reikia kažkur nueiti? Blogas oras, kol nueisiu, jau ir atgal bus laikas grįžti, o kokia apskritai prasmė?, nieko neatsitiks, jeigu manęs vieno ten nebus.

Kaip kovoti su tokiu mąstymu?

Visų pirma reikia viskame ieškoti teigiamų momentų. O ne priežasčių, kad galima būtų to nedaryti. Reikia galvoti, ką tie veiksmai duos jums teigiamo.

Taip pat vertėtų pasistengti atsisakyti bendravimo su žmonėmis, kurie skatina jus taip elgtis. Nori būti sėkmingas – bendrauk su sėkmingais. Bendrauk su žmonėmis, kurie neatkalbinėja jūsų, o priešingai – skatina, įkvepia, ragina kažką nuveikti. Ir tada viskas gausis.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI