Pastabos viešumoje

Vakar išėjome su sūnumi į turgų. Sūnus važiuoja dviračiu, o aš einu. Viskas buvo gerai, tačiau paskui naujos kelnės pritrynė sūnui užpakaliuką. Pusiaukelėje jis metė dviratį ant šaligatvio ir pareiškė, kad toliau važiuoti negali. Visiškai. Puiku, eime pėstute… Ne… Tada grįžkime namo… Irgi ne… Autobusu… Ne… Grįžtame. Namo. Autobusu!… Ne…

Prasidėjo klasikinė isterija, kuri dar labiau komplikavosi, kadangi nesusivaldžiau ir pakėliau balsą. Aktyviai klausytis sugebėjau tik 20 minučių. Visą tą laiką, kol laukėme autobuso ir važiavome 4 stoteles iki namų, sūnus garsiai šaukė ir nieko nenorėjo girdėti.

Dešimt minučių mes laukėme autobuso, dar penkias minutes važiavome link namų. Visiškai nedaug. Tačiau per tą laiką aš ir mano sūnus išklausėme viską, ką tik įmanoma išklausyti nuo pagyvenusių žmonių, kurie susidūrė su rėkiančiu, įpykusiu vaiku. Gaila, bet aš nežinau, kaip išvengti stereotipo apie „bobutes“, kurios mėgina auklėti svetimus vaikus. Juk jos išties egzistuoja. Pagyvenę žmonės, ypatingai moterys, bendrauja su jaunomis mamomis ir jų mažyliais pakankamai dažnai.

Stotelėje į mano sūnų kreipėsi bobulė su klausimu: „Na, ir kas gi čia pas mus taip verkia?“ Ir iškart susilaukė vaiko atsakymo: „Eik iš čia, nenoriu su tavimi kalbėti“. Jis numojo į ją ranka ir nusisuko. Aš tyliai tarstelėjau jam, kad močiutei galbūt skaudu girdėti tokius žodžius ir geriau jai išvis nieko nesakyti. O bobulė įsikibo jau į mane: „Kodėl pas jus toks vaikas, mamute? Ar žinote, kad vaikus reikia auginti gerumo atmosferoje? Jūs jam leidžiate pykti. Iš tokių paskui banditai užauga“.

Po kelių minučių ji pasiūlė sūnui šokoladuką. Tas atsisakė. Dar po poros minučių ji įdėjo man į striukės kišenę saują ledinukų. „Aš neduodu vaikui saldumynų“. – atsakiau. „Koks siaubas!“ – pasibaisėjo bobutė.

Kita senutė padėjo sūnui ranką ant peties ir ėmė pamokslauti: „Oi, koks tu kaprizingas, negalima taip“. Vaikas dar labiau susierzino. Bobulę sustabdė tik mano frazę, kad nereikia davinėti pastabų mano vaikui, mes patys išsiaiškinsime.

Po kelių minučių į visą tą veiksmą įsijungė dar viena pagyvenusi dama: „Berniuk verkti labai negražu“. Sūnus toliau verkė. Čia jau nebeiškenčiau ir pakėliau balsą: „Eikit šalin nuo mano vaiko!“ Jei atvirai, norėjosi gerokai grubiau sušukti. Tačiau turėdamas tokį pavyzdį, sūnus tikrai užaugs banditų, todėl susivaldžiau.

Mes su sūnumi prisėdome stotelėje, kad nusiramintume ir susitaikytume. Jis liovėsi verkti, leido paimti save už rankos, mes apsikabinome ir pagaliau aš pasakiau jam viską, ką reikėjo pasakyti pačioje pradžioje: „Tu nusiminei, kad su naujomis kelnėmis nepatogu važinėtis. Tu labai norėjai nuvažiuoti iki pat turgaus dviračiu, o teko grįžti namo. Tu supykai ant įkyrių bobučių. Tu nusiminei, kad aš ėmiau šaukti“ Mažylis nusiramino. Aš irgi.

O čia prie stotelės atėjo dar viena moteris ir nepatenkinta pareiškė: „Mamyte, tu bent servetėlę su savimi pasiimtum, nes vaikas išsidirbinėja ir savo snargliais į visas puses taškosi“.

Aš žinau, kad šituo pasakojimu daug ką įsiutinsiu. Pasidalinusi istorija asmeniniame internetiniame dienoraštyje, jau susilaukiau atsiliepimų, kad, atseit, „pati kalta, nereikia eiti į gatvę su rėkiančiu vaiku, reikia nuvesti jį pas neurologą, vaikų isterijos neleistinos ir su jomis reikia griežtai kovoti, bobutės turi teisę kištis, jos išmintingos ir geriau supranta vaikus“. Ir t.t.

Ištisa karta įprato auklėti svetimus vaikus, nes „visi vaikai bendri“. Galima tiesiog pasijuokti, galima sutikti su tuo, kad aš pykstu dėl to, jog kompleksuoju ar laikau savo vaiką pasaulio bamba. Tačiau tai labai, labai svarbus ir rimtas dalykas – ribų pažeidimas. Nepagarba, supratimo, kur baigiasi tavo ir prasideda kito žmogaus teritorija, stoka. Vaikai tiktai išryškina šią problemą.

Tarkime, sekantį kartą kelnės bus patogios, tačiau isterija kilti gali dėl bet kokios priežasties. Nes 2-4 metai – tai psichikos brendimo amžius. Isterija – vienas iš šio procesų pasireiškimas. Vaikas kažko nori, susiduria su kliūtimis ir išverkia stresą, kilusį dėl to, kad negali tos kliūties įveikti. Aš nesakau, kad reikia palankiai vertinti riksmus, peštynes ir vaikiškas manipuliacijas, kai jis bando padaryti įtaką tėvams ir gauti, ko nori. Tai neleistina.

Kai mano sūnus pešasi, aš griežtai jam paaiškinu, kad šito daryti negalima, nes man skauda. Kai trukdo kalbėti telefonu, pertraukinėja, garsiais šauksmais pažadina mažylius ir savo elgesiu pažeidžia aplinkinių nustatytas ribas – aš jį sustabdau ir paaiškinu, kodėl to daryti negalima.

Tačiau isterijos apogėjuje nieko paaiškinti neįmanoma. Isteriją galima tiktai perlaukti. O aptarti ją su vaiku ir su kitais žmonėmis – jau paskui, ramioje būsenoje. Dėl to aš nenoriu girdėti iš svetimų žmonių gatvėje tokias frazes kaip: „verkti negražu, tu gi berniukas“ ir „fu, koks kaprizingas vaikas“. Taip, aš leidžiu patirti jam įvairius jausmus (pyktį, nuoskaudą ir liūdesį) ir padedu jam surasti tiems jausmams adekvatų pasireiškimą. Taip, mums ne visada gaunasi išlieti nuoskaudą tokia forma, kuri patenkintų aplinkinius. Taip, mes mėginame, mes mokomės – mes gyvi žmonės.

Kiekvieną kartą, kai patenku į tokią situaciją, reaguoju kaip papuola. Dažniausiai – „mes patys susitvarkysime, ačiū“, arba „nedarykite, prašau, mano vaikui pastabų“, arba „čia ne kaprizai, jis neišsimiegojo ir pavargo“. Kai kas pataria reaguoti griežtai – „Jūs patys vaikų turite? Va juos ir auklėkite“. Kiti mano, kad geriau patylėti ir apskritai nereaguoti į svetimų žmonių mėginimus kištis. Aš pati vienareikšmiško atsakymo neturiu.

Yra sąlyginis sąrašas atsakymų, kurie galbūt išgelbės kai kuriais atvejais:

– Ačiū, mes viską kontroliuojame;

– Nedavinėkite mano vaikui pastabų;

– Atleiskite, jis nemėgsta svetimų;

– Vaikas paprasčiausiai alkanas/nori miego/užsigavo/blogai jaučiasi;

– Ačiū už patarimą, pas mus viskas gerai;

– Ačiū, nereikia jo vaišinti be mano leidimo;

– Ačiū, mums nereikalinga pagalba;

– Atleiskite, pas mus nepriimta aptarinėti vaiko elgesio su svetimais žmonėmis.

Galima neatsakyti pokalbį pradėjusiam žmogui, o perduoti žodį vaikui, jeigu jis jau pakankamai gerai kalba. Ir tiesiog pokalbio metu mokyti jį atsakyti už save, pavyzdžiui, štai taip:

– Sūnau, tu gali atsakyti, kad esi ne nuotaikoje kalbėtis;

– Pasakyk, kad mama manęs niekam neatiduos;

– Atsakyk, kad esi paklusnus;

– Gali atsakyti – „Nedarykite man pastabų“;

– Pasakyk, kad paprasčiausiai pavargai;

Ir t.t.

Jeigu vaikas isterijoje ir negali nei jūsų girdėti, nei kitiems atsakyti, palikite viską, kaip yra. Pagal galimybę, kiek galima greičiau palikite įvykio vietą, giliai įkvepkite, nusiraminkite ir nuraminkite vaiką. Paskui galėsite su juo visa tai aptarti. Pavyzdžiui:

„Sūnau, svetimi darė tau pastabas. Tau buvo labai nemalonu, skaudu, baisu ir bloga. Tu pasimetei ir nežinojai, ką atsakyti. Žinai, labai gaila, bet daryti tau pastabas ir kabinėtis – buvo labai nemandagu iš jų pusės. Tikriausiai jie neturi su kuo pasikalbėti ir jaučiasi vieniši, dėl to stengiasi dalinti patarimus“.

Esu tikra, jūs tikrai surasite savo vaikui tinkamiausius kiekvienam konkrečiam atvejui žodžius.

Šaltinis


DAUGIAU ŠIA TEMA

Turiu nepatogų vaiką. Ir ačiū Dievui Atvirai kalbant, bijau, kad mano vaikas netyčia netaptų paklusnus. Kol vaikas dar negimė, visą laiką žiūrėjau į nepažįstamus tėvus gatvėje (ir į vaik...
Iš kur paimti kantrybės? Iš tikrųjų nereikia iš niekur jos imti. Juk esmė slypi ne tame, kaip elgiasi vaikas, gerai ar blogai, o tame, kaip mes pačios reaguojame į tai, kas vy...
Daugiavaikė mama apie visuomenės nuomonės paradoks... Sako, kad būti daugiavaike mama sunku. Ir tikriausiai daugiausiai apie tai žino pačios mamos. Tai kodėl tada moteris, kuri turi keturis ar penkis vaik...
Vaikų savižudybės. „Mylėk mane gyvą“ Mano darbo su paaugliais stažas - 36 metai. Pradėjau tolimame devintame dešimtmetyje. Dėl to turiu ką papasakoti apie mūsų vaikus - ir tuos, kurie jau...
Leiskime vaikams patirti nesėkmes "Aš neisiu į pokalbį dėl darbo, manęs vis tiek nepaims". Dažnai girdžiu šią frazę iš studentų (dėstau teisę). Ir tai susiję ne vien su darbu. Studenta...
Šeimyninių barnių įtaka vaiko psichikai Jeigu aiškinatės santykius, pasistenkite daryti tai ne prie vaiko. Barnių pasitaiko net pavyzdingiausiose šeimose. Susikaupusios nuoskaudos, nutylėji...
Kai tėvai aiškinasi santykius Vaikams barniai yra baisiau už rykštes. Būtent taip ir jausdavausi tomis ilgomis dienomis, kai tėvai aiškindavosi santykius. Jų vertybių sistemoje atv...
Svarbi auklėjimo formulė Gimė vaikas. Ką tik iškeptiems tėvams - nauja misija: užauginti pasauliui naują žmogų. Kad augtų sveikas, protingas, laimingas, sėkmingas, patenkintas...
Auklėti vaiką – tai išlaisvinti jį nuo šių d... Pasidaryti vaiką nesudėtinga. O štai išauklėti, nepridarius daugybės klaidų - be galo aktualus klausimas. Knygynų lentynos lūžta nuo pedagoginės liter...
Tėtis – irgi šaunuolis Mamų ir moterų forumuose ir socialiniuose tinkluose itin dažnas devizas, su kuriuo kaip su vėliava žygiuoja ir jaunos, ir jau patirties turinčios mamy...
Vaikai geriau vystosi, kai pasakas prieš miegą ska... Reguliarus skaitymas prieš miegą pagerina santykių su tėvais kokybę. Kai tėvai, guldydami vaikus miegoti, skaito jiems knygas, jie skatina sūnus ir y...
Mokykite vaikus svajoti, o ne bijoti Mokyti vaikus svajoti, visiškai nereiškia auklėti padebesiais skrajojančią asmenybę, tolimą nuo gyvenimo realybės ir nesugebančią prisiimti atsakomybė...
Kuo mes pavirtome Man buvo 15 metų ir su draugu mes stovėjome knygyne, žiūrinėjome knygas su lėktuvais, kalbėjomės ta tema. Į mus ilgai žvelgė kokių 40 metų vyriškis su...
Dėl ko reikia išvežti vaikus iš miesto SVEIKATA. Gyvendamas mieste, vaikas pasmerktas sirgti. Skiepai, prasta ekologija, chemikalai, kurie vadinami "maistu" - visa tai užmuša vaiko imunitet...
Testas tėvams Paauglio savivertei nustatyti psichika.eu Psichologė-psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė Į Klausimus atsakykite taip arba ne. Šį testą galite atlikti kartu su paaugliu, nes jo ...
Bravo. Jūs ką tik sulaužėte savo vaikui gyvenimą... Pajutau poreikį parašyti apie tai po to, ką šiandien mačiau parduotuvėje. Iš anksto prašau atleisti už straipsnio toną, tačiau kitaip paprasčiausiai n...
Kritiškas vaiko požiūris į reklamą Reklama teisėtai laikoma viena galingiausių poveikio žmonių masėms priemone, nuo kurios labiausiai kenčia vaikai. Reklamos kūrėjams jaunoji karta yra ...
Tokia nepopuliari motinystė Pastaruoju metu vis labiau stebiuosi kaip toli netgi neatstūmė, o apskritai išstūmė iš gyvenimo motinystės svarbą moters gyvenime. Kai pasidomi šiuola...
Šiuolaikinio idealaus auklėjimo problemos Užjaučiu šiuolaikinius tėvus. Mes - XXI amžiaus tėvai, pasmerkti nuolat vaikytis idealo. Ir vaikų auklėjimas čia - pirmoje vietoje. Kiekviena mama užs...
Kaip vaikai mato savo mamas Tais momentais, kai jus užvaldo neviltis dėl nesibaigiančios buitinės rutinos, kai pradeda atrodyti, kad jūs niekam tikusi visose srityse ir nieko nes...
Berniukams ypač reikalingas tėtis Nors įvairaus amžiaus vaikai – tiek berniukai, tiek mergaitės – turi įgimtą poreikį turėti ryšį su tėčiu, berniukai labiausiai kenčia, jei auga be tėv...
Apie gėdą, kaltę ir atsakomybę Kaltė - labai destruktyvus jausmas. Jis pakeičia klaidų taisymą. Arba tai, kas lieka po to, kai jau išsiaiškintos priežastys, ištaisytos klaidos, pada...
Mama, nerėk! Reikia pripažinti, kad riksmai - tai žmogaus bejėgiškumas, nesugebėjimas susidoroti su problema ramiai ir pasitikinčiai, o kartais baimė prarasti situ...
Kaip sutarti su paaugliais? Mažų vaikų mamos kartais klausia, kaip man pavyko užauginti tokius puikius paauglius. Iš pradžių sutrinku ir nežinau, ką atsakyti. Mano vaikai užaugo ...
Motinystės atostogų privalumai Motinystės atostogos gali kardinaliai pakeisti moterį. Psichologai tvirtina, kad šis sudėtingas gyvenimo periodas mums duotas ne vien vaiko priežiūrai...