Pastabos viešumoje

Vakar išėjome su sūnumi į turgų. Sūnus važiuoja dviračiu, o aš einu. Viskas buvo gerai, tačiau paskui naujos kelnės pritrynė sūnui užpakaliuką. Pusiaukelėje jis metė dviratį ant šaligatvio ir pareiškė, kad toliau važiuoti negali. Visiškai. Puiku, eime pėstute… Ne… Tada grįžkime namo… Irgi ne… Autobusu… Ne… Grįžtame. Namo. Autobusu!… Ne…

Prasidėjo klasikinė isterija, kuri dar labiau komplikavosi, kadangi nesusivaldžiau ir pakėliau balsą. Aktyviai klausytis sugebėjau tik 20 minučių. Visą tą laiką, kol laukėme autobuso ir važiavome 4 stoteles iki namų, sūnus garsiai šaukė ir nieko nenorėjo girdėti.

Dešimt minučių mes laukėme autobuso, dar penkias minutes važiavome link namų. Visiškai nedaug. Tačiau per tą laiką aš ir mano sūnus išklausėme viską, ką tik įmanoma išklausyti nuo pagyvenusių žmonių, kurie susidūrė su rėkiančiu, įpykusiu vaiku. Gaila, bet aš nežinau, kaip išvengti stereotipo apie „bobutes“, kurios mėgina auklėti svetimus vaikus. Juk jos išties egzistuoja. Pagyvenę žmonės, ypatingai moterys, bendrauja su jaunomis mamomis ir jų mažyliais pakankamai dažnai.

Stotelėje į mano sūnų kreipėsi bobulė su klausimu: „Na, ir kas gi čia pas mus taip verkia?“ Ir iškart susilaukė vaiko atsakymo: „Eik iš čia, nenoriu su tavimi kalbėti“. Jis numojo į ją ranka ir nusisuko. Aš tyliai tarstelėjau jam, kad močiutei galbūt skaudu girdėti tokius žodžius ir geriau jai išvis nieko nesakyti. O bobulė įsikibo jau į mane: „Kodėl pas jus toks vaikas, mamute? Ar žinote, kad vaikus reikia auginti gerumo atmosferoje? Jūs jam leidžiate pykti. Iš tokių paskui banditai užauga“.

Po kelių minučių ji pasiūlė sūnui šokoladuką. Tas atsisakė. Dar po poros minučių ji įdėjo man į striukės kišenę saują ledinukų. „Aš neduodu vaikui saldumynų“. – atsakiau. „Koks siaubas!“ – pasibaisėjo bobutė.

Kita senutė padėjo sūnui ranką ant peties ir ėmė pamokslauti: „Oi, koks tu kaprizingas, negalima taip“. Vaikas dar labiau susierzino. Bobulę sustabdė tik mano frazę, kad nereikia davinėti pastabų mano vaikui, mes patys išsiaiškinsime.

Po kelių minučių į visą tą veiksmą įsijungė dar viena pagyvenusi dama: „Berniuk verkti labai negražu“. Sūnus toliau verkė. Čia jau nebeiškenčiau ir pakėliau balsą: „Eikit šalin nuo mano vaiko!“ Jei atvirai, norėjosi gerokai grubiau sušukti. Tačiau turėdamas tokį pavyzdį, sūnus tikrai užaugs banditų, todėl susivaldžiau.

Mes su sūnumi prisėdome stotelėje, kad nusiramintume ir susitaikytume. Jis liovėsi verkti, leido paimti save už rankos, mes apsikabinome ir pagaliau aš pasakiau jam viską, ką reikėjo pasakyti pačioje pradžioje: „Tu nusiminei, kad su naujomis kelnėmis nepatogu važinėtis. Tu labai norėjai nuvažiuoti iki pat turgaus dviračiu, o teko grįžti namo. Tu supykai ant įkyrių bobučių. Tu nusiminei, kad aš ėmiau šaukti“ Mažylis nusiramino. Aš irgi.

O čia prie stotelės atėjo dar viena moteris ir nepatenkinta pareiškė: „Mamyte, tu bent servetėlę su savimi pasiimtum, nes vaikas išsidirbinėja ir savo snargliais į visas puses taškosi“.

Aš žinau, kad šituo pasakojimu daug ką įsiutinsiu. Pasidalinusi istorija asmeniniame internetiniame dienoraštyje, jau susilaukiau atsiliepimų, kad, atseit, „pati kalta, nereikia eiti į gatvę su rėkiančiu vaiku, reikia nuvesti jį pas neurologą, vaikų isterijos neleistinos ir su jomis reikia griežtai kovoti, bobutės turi teisę kištis, jos išmintingos ir geriau supranta vaikus“. Ir t.t.

Ištisa karta įprato auklėti svetimus vaikus, nes „visi vaikai bendri“. Galima tiesiog pasijuokti, galima sutikti su tuo, kad aš pykstu dėl to, jog kompleksuoju ar laikau savo vaiką pasaulio bamba. Tačiau tai labai, labai svarbus ir rimtas dalykas – ribų pažeidimas. Nepagarba, supratimo, kur baigiasi tavo ir prasideda kito žmogaus teritorija, stoka. Vaikai tiktai išryškina šią problemą.

Tarkime, sekantį kartą kelnės bus patogios, tačiau isterija kilti gali dėl bet kokios priežasties. Nes 2-4 metai – tai psichikos brendimo amžius. Isterija – vienas iš šio procesų pasireiškimas. Vaikas kažko nori, susiduria su kliūtimis ir išverkia stresą, kilusį dėl to, kad negali tos kliūties įveikti. Aš nesakau, kad reikia palankiai vertinti riksmus, peštynes ir vaikiškas manipuliacijas, kai jis bando padaryti įtaką tėvams ir gauti, ko nori. Tai neleistina.

Kai mano sūnus pešasi, aš griežtai jam paaiškinu, kad šito daryti negalima, nes man skauda. Kai trukdo kalbėti telefonu, pertraukinėja, garsiais šauksmais pažadina mažylius ir savo elgesiu pažeidžia aplinkinių nustatytas ribas – aš jį sustabdau ir paaiškinu, kodėl to daryti negalima.

Tačiau isterijos apogėjuje nieko paaiškinti neįmanoma. Isteriją galima tiktai perlaukti. O aptarti ją su vaiku ir su kitais žmonėmis – jau paskui, ramioje būsenoje. Dėl to aš nenoriu girdėti iš svetimų žmonių gatvėje tokias frazes kaip: „verkti negražu, tu gi berniukas“ ir „fu, koks kaprizingas vaikas“. Taip, aš leidžiu patirti jam įvairius jausmus (pyktį, nuoskaudą ir liūdesį) ir padedu jam surasti tiems jausmams adekvatų pasireiškimą. Taip, mums ne visada gaunasi išlieti nuoskaudą tokia forma, kuri patenkintų aplinkinius. Taip, mes mėginame, mes mokomės – mes gyvi žmonės.

Kiekvieną kartą, kai patenku į tokią situaciją, reaguoju kaip papuola. Dažniausiai – „mes patys susitvarkysime, ačiū“, arba „nedarykite, prašau, mano vaikui pastabų“, arba „čia ne kaprizai, jis neišsimiegojo ir pavargo“. Kai kas pataria reaguoti griežtai – „Jūs patys vaikų turite? Va juos ir auklėkite“. Kiti mano, kad geriau patylėti ir apskritai nereaguoti į svetimų žmonių mėginimus kištis. Aš pati vienareikšmiško atsakymo neturiu.

Yra sąlyginis sąrašas atsakymų, kurie galbūt išgelbės kai kuriais atvejais:

– Ačiū, mes viską kontroliuojame;

– Nedavinėkite mano vaikui pastabų;

– Atleiskite, jis nemėgsta svetimų;

– Vaikas paprasčiausiai alkanas/nori miego/užsigavo/blogai jaučiasi;

– Ačiū už patarimą, pas mus viskas gerai;

– Ačiū, nereikia jo vaišinti be mano leidimo;

– Ačiū, mums nereikalinga pagalba;

– Atleiskite, pas mus nepriimta aptarinėti vaiko elgesio su svetimais žmonėmis.

Galima neatsakyti pokalbį pradėjusiam žmogui, o perduoti žodį vaikui, jeigu jis jau pakankamai gerai kalba. Ir tiesiog pokalbio metu mokyti jį atsakyti už save, pavyzdžiui, štai taip:

– Sūnau, tu gali atsakyti, kad esi ne nuotaikoje kalbėtis;

– Pasakyk, kad mama manęs niekam neatiduos;

– Atsakyk, kad esi paklusnus;

– Gali atsakyti – „Nedarykite man pastabų“;

– Pasakyk, kad paprasčiausiai pavargai;

Ir t.t.

Jeigu vaikas isterijoje ir negali nei jūsų girdėti, nei kitiems atsakyti, palikite viską, kaip yra. Pagal galimybę, kiek galima greičiau palikite įvykio vietą, giliai įkvepkite, nusiraminkite ir nuraminkite vaiką. Paskui galėsite su juo visa tai aptarti. Pavyzdžiui:

„Sūnau, svetimi darė tau pastabas. Tau buvo labai nemalonu, skaudu, baisu ir bloga. Tu pasimetei ir nežinojai, ką atsakyti. Žinai, labai gaila, bet daryti tau pastabas ir kabinėtis – buvo labai nemandagu iš jų pusės. Tikriausiai jie neturi su kuo pasikalbėti ir jaučiasi vieniši, dėl to stengiasi dalinti patarimus“.

Esu tikra, jūs tikrai surasite savo vaikui tinkamiausius kiekvienam konkrečiam atvejui žodžius.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI