Pastabos viešumoje

Vakar išėjome su sūnumi į turgų. Sūnus važiuoja dviračiu, o aš einu. Viskas buvo gerai, tačiau paskui naujos kelnės pritrynė sūnui užpakaliuką. Pusiaukelėje jis metė dviratį ant šaligatvio ir pareiškė, kad toliau važiuoti negali. Visiškai. Puiku, eime pėstute… Ne… Tada grįžkime namo… Irgi ne… Autobusu… Ne… Grįžtame. Namo. Autobusu!… Ne…

Prasidėjo klasikinė isterija, kuri dar labiau komplikavosi, kadangi nesusivaldžiau ir pakėliau balsą. Aktyviai klausytis sugebėjau tik 20 minučių. Visą tą laiką, kol laukėme autobuso ir važiavome 4 stoteles iki namų, sūnus garsiai šaukė ir nieko nenorėjo girdėti.

Dešimt minučių mes laukėme autobuso, dar penkias minutes važiavome link namų. Visiškai nedaug. Tačiau per tą laiką aš ir mano sūnus išklausėme viską, ką tik įmanoma išklausyti nuo pagyvenusių žmonių, kurie susidūrė su rėkiančiu, įpykusiu vaiku. Gaila, bet aš nežinau, kaip išvengti stereotipo apie „bobutes“, kurios mėgina auklėti svetimus vaikus. Juk jos išties egzistuoja. Pagyvenę žmonės, ypatingai moterys, bendrauja su jaunomis mamomis ir jų mažyliais pakankamai dažnai.

Stotelėje į mano sūnų kreipėsi bobulė su klausimu: „Na, ir kas gi čia pas mus taip verkia?“ Ir iškart susilaukė vaiko atsakymo: „Eik iš čia, nenoriu su tavimi kalbėti“. Jis numojo į ją ranka ir nusisuko. Aš tyliai tarstelėjau jam, kad močiutei galbūt skaudu girdėti tokius žodžius ir geriau jai išvis nieko nesakyti. O bobulė įsikibo jau į mane: „Kodėl pas jus toks vaikas, mamute? Ar žinote, kad vaikus reikia auginti gerumo atmosferoje? Jūs jam leidžiate pykti. Iš tokių paskui banditai užauga“.

Po kelių minučių ji pasiūlė sūnui šokoladuką. Tas atsisakė. Dar po poros minučių ji įdėjo man į striukės kišenę saują ledinukų. „Aš neduodu vaikui saldumynų“. – atsakiau. „Koks siaubas!“ – pasibaisėjo bobutė.

Kita senutė padėjo sūnui ranką ant peties ir ėmė pamokslauti: „Oi, koks tu kaprizingas, negalima taip“. Vaikas dar labiau susierzino. Bobulę sustabdė tik mano frazę, kad nereikia davinėti pastabų mano vaikui, mes patys išsiaiškinsime.

Po kelių minučių į visą tą veiksmą įsijungė dar viena pagyvenusi dama: „Berniuk verkti labai negražu“. Sūnus toliau verkė. Čia jau nebeiškenčiau ir pakėliau balsą: „Eikit šalin nuo mano vaiko!“ Jei atvirai, norėjosi gerokai grubiau sušukti. Tačiau turėdamas tokį pavyzdį, sūnus tikrai užaugs banditų, todėl susivaldžiau.

Mes su sūnumi prisėdome stotelėje, kad nusiramintume ir susitaikytume. Jis liovėsi verkti, leido paimti save už rankos, mes apsikabinome ir pagaliau aš pasakiau jam viską, ką reikėjo pasakyti pačioje pradžioje: „Tu nusiminei, kad su naujomis kelnėmis nepatogu važinėtis. Tu labai norėjai nuvažiuoti iki pat turgaus dviračiu, o teko grįžti namo. Tu supykai ant įkyrių bobučių. Tu nusiminei, kad aš ėmiau šaukti“ Mažylis nusiramino. Aš irgi.

O čia prie stotelės atėjo dar viena moteris ir nepatenkinta pareiškė: „Mamyte, tu bent servetėlę su savimi pasiimtum, nes vaikas išsidirbinėja ir savo snargliais į visas puses taškosi“.

Aš žinau, kad šituo pasakojimu daug ką įsiutinsiu. Pasidalinusi istorija asmeniniame internetiniame dienoraštyje, jau susilaukiau atsiliepimų, kad, atseit, „pati kalta, nereikia eiti į gatvę su rėkiančiu vaiku, reikia nuvesti jį pas neurologą, vaikų isterijos neleistinos ir su jomis reikia griežtai kovoti, bobutės turi teisę kištis, jos išmintingos ir geriau supranta vaikus“. Ir t.t.

Ištisa karta įprato auklėti svetimus vaikus, nes „visi vaikai bendri“. Galima tiesiog pasijuokti, galima sutikti su tuo, kad aš pykstu dėl to, jog kompleksuoju ar laikau savo vaiką pasaulio bamba. Tačiau tai labai, labai svarbus ir rimtas dalykas – ribų pažeidimas. Nepagarba, supratimo, kur baigiasi tavo ir prasideda kito žmogaus teritorija, stoka. Vaikai tiktai išryškina šią problemą.

Tarkime, sekantį kartą kelnės bus patogios, tačiau isterija kilti gali dėl bet kokios priežasties. Nes 2-4 metai – tai psichikos brendimo amžius. Isterija – vienas iš šio procesų pasireiškimas. Vaikas kažko nori, susiduria su kliūtimis ir išverkia stresą, kilusį dėl to, kad negali tos kliūties įveikti. Aš nesakau, kad reikia palankiai vertinti riksmus, peštynes ir vaikiškas manipuliacijas, kai jis bando padaryti įtaką tėvams ir gauti, ko nori. Tai neleistina.

Kai mano sūnus pešasi, aš griežtai jam paaiškinu, kad šito daryti negalima, nes man skauda. Kai trukdo kalbėti telefonu, pertraukinėja, garsiais šauksmais pažadina mažylius ir savo elgesiu pažeidžia aplinkinių nustatytas ribas – aš jį sustabdau ir paaiškinu, kodėl to daryti negalima.

Tačiau isterijos apogėjuje nieko paaiškinti neįmanoma. Isteriją galima tiktai perlaukti. O aptarti ją su vaiku ir su kitais žmonėmis – jau paskui, ramioje būsenoje. Dėl to aš nenoriu girdėti iš svetimų žmonių gatvėje tokias frazes kaip: „verkti negražu, tu gi berniukas“ ir „fu, koks kaprizingas vaikas“. Taip, aš leidžiu patirti jam įvairius jausmus (pyktį, nuoskaudą ir liūdesį) ir padedu jam surasti tiems jausmams adekvatų pasireiškimą. Taip, mums ne visada gaunasi išlieti nuoskaudą tokia forma, kuri patenkintų aplinkinius. Taip, mes mėginame, mes mokomės – mes gyvi žmonės.

Kiekvieną kartą, kai patenku į tokią situaciją, reaguoju kaip papuola. Dažniausiai – „mes patys susitvarkysime, ačiū“, arba „nedarykite, prašau, mano vaikui pastabų“, arba „čia ne kaprizai, jis neišsimiegojo ir pavargo“. Kai kas pataria reaguoti griežtai – „Jūs patys vaikų turite? Va juos ir auklėkite“. Kiti mano, kad geriau patylėti ir apskritai nereaguoti į svetimų žmonių mėginimus kištis. Aš pati vienareikšmiško atsakymo neturiu.

Yra sąlyginis sąrašas atsakymų, kurie galbūt išgelbės kai kuriais atvejais:

– Ačiū, mes viską kontroliuojame;

– Nedavinėkite mano vaikui pastabų;

– Atleiskite, jis nemėgsta svetimų;

– Vaikas paprasčiausiai alkanas/nori miego/užsigavo/blogai jaučiasi;

– Ačiū už patarimą, pas mus viskas gerai;

– Ačiū, nereikia jo vaišinti be mano leidimo;

– Ačiū, mums nereikalinga pagalba;

– Atleiskite, pas mus nepriimta aptarinėti vaiko elgesio su svetimais žmonėmis.

Galima neatsakyti pokalbį pradėjusiam žmogui, o perduoti žodį vaikui, jeigu jis jau pakankamai gerai kalba. Ir tiesiog pokalbio metu mokyti jį atsakyti už save, pavyzdžiui, štai taip:

– Sūnau, tu gali atsakyti, kad esi ne nuotaikoje kalbėtis;

– Pasakyk, kad mama manęs niekam neatiduos;

– Atsakyk, kad esi paklusnus;

– Gali atsakyti – „Nedarykite man pastabų“;

– Pasakyk, kad paprasčiausiai pavargai;

Ir t.t.

Jeigu vaikas isterijoje ir negali nei jūsų girdėti, nei kitiems atsakyti, palikite viską, kaip yra. Pagal galimybę, kiek galima greičiau palikite įvykio vietą, giliai įkvepkite, nusiraminkite ir nuraminkite vaiką. Paskui galėsite su juo visa tai aptarti. Pavyzdžiui:

„Sūnau, svetimi darė tau pastabas. Tau buvo labai nemalonu, skaudu, baisu ir bloga. Tu pasimetei ir nežinojai, ką atsakyti. Žinai, labai gaila, bet daryti tau pastabas ir kabinėtis – buvo labai nemandagu iš jų pusės. Tikriausiai jie neturi su kuo pasikalbėti ir jaučiasi vieniši, dėl to stengiasi dalinti patarimus“.

Esu tikra, jūs tikrai surasite savo vaikui tinkamiausius kiekvienam konkrečiam atvejui žodžius.

Šaltinis


DAUGIAU ŠIA TEMA

Emocinis motinų smurtas prieš sūnus Pastaruoju metu vis atviriau kalbama apie smurtą prieš moteris, vaikus. Sukuriamos ištisos socialinės programos ginti aukoms, nukentėjusioms nuo smurt...
Balansas tėvų ir vaikų santykiuose Tėvai suteikia mums gyvybę ir tai - didžiulė dovana. Mūsų uždavinys - priimti šią dovaną. Visa širdimi. Pripažinti, kad niekada negalėsime šios skolos...
Kaip išauginti iš dukters blogą žmoną ir motiną... Liaudis kalba: "Jeigu visos merginos nuostabios, tai iš kur atsiranda blogos žmonos?" Ir iš tiesų - iš kur jos imasi? Pamėginkime išsiaiškinti. Visai...
Mažiau, bet geriau – paprastas laimingos vai... Kai vaiko gyvenime kažko per daug, ar tai būtų daiktai, ar informacija, užsiėmimai, pasirinkimo variantai arba kai gyvenimo tempas pernelyg spartus, k...
Mamos milijonierės auklėjimas. Vaikai be telefono ... Deni Džonson išaugo vargingoje šeimoje, sulaukusi 17-os pagimdė vaiką, sulaukusi 21-erių - tapo bename, o sulaukusi 23-ejų - užsidirbo savo pirmą mili...
Vaikai ir tėvų kaltės jausmas Nemažai tėvų šiandien laikosi vieno labai madingo principo - atseit galima išauklėti vaiką, nepadarius jam jokių psichologinių traumų. Mano požiūriu -...
Skaitykite vaikams knygas Skaitymas - tai ne šiaip sena gera šeimos tradicija, o be galo efektyvus metodas vystyti vaiko protą. Skaitymas praturtina žodžių atsargą. Vaikas bet...
Gydanti motinystė Tai, kas mus labiausiai erzina mūsų vaikuose - būtent tame ir slypi mūsų pačių vidinio vaiko trauma. Ir tik mes galime ją išgydyti. Yra žmonių, kurie...
Aš gyvenimą tau padovanojau Įsivaizduokite, kad dovanojate žmogui dovaną. Brangią, vertingą, labai gerą. Žmogus džiaugiasi, dėkoja ir gyvena toliau. Jūs irgi pasidžiaugiate ir gy...
Vaikas renkasi būsimą profesiją Žmogus yra humaBEING, o ne humanDOING! Labai, labai, labai… Labai. Įstrigo ši frazė, išgirsta klausant mokymų „online“. Kalbėjo apie tai, kaip vaikui...
„Sunkus“ vaikas darželyje Originalas Ne vieną kartą teko girdėti, kad darželyje pasitaiko „sunkių“ vaikų, kurie labai trukdo auklėtojoms ir erzina kitų vaikų tėvus, kadangi to...
Ypatingas motinos ir vaiko ryšys Originalas Moteriai nėra didesnės dovanos kaip nuostabus motinystės jausmas. Meilė ir ypatingas ryšys gaubia motiną su vaiku nuo pirmųjų pastojimo ak...
Mušti ar nemušti? Daug tėvų neturi jėgų susivaldyti, kai mato, jog vaikas peržengė visas leistinas jam ribas. Neklusnumas užprogramuotas vaiko prigimtyje ir būtent jo d...
Toksiškos motinos požymiai Dažnai girdime žodžių junginį "toksiška mama", ypač kai tenka dirbti su įvairiomis priklausomybės formomis. Tačiau kaip išsiaiškinti, ar toksiška jūsų...
Kam mergaitėms tėčiai Jeigu mama perduoda dukrai visas savo moteriškas žinias ir moteriškus įgūdžius tiesiogiai, tai tėvas šiame būsimos moters auklėjimo procese tarsi ir n...
Kaip mes patys mokome vaikus meluoti Visi mes žinome: meluoti negerai. Ir vis tiek meluojame gerokai dažniau negu norėtųsi. Kartais darome tai visiškai negalvodami ir iš įpratimo, tarsi v...
Vaikui pavojinga būti jūsų mama Ar pažįstama situacija, kai jūs, patyrusios kažokį skausmą, ieškote palaikymo ir užuojautos iš savo vaiko? Kalba eina būtent apie sunkius pergyvenimus...
Jauniausiojo vaiko auklėjimo ypatumai Tikriausiai visi su tuo esame susidūrę, kai buvome maži. Jauniausi vaikai - ypatinga kategorija, jų auklėjimui didelę įtaką daro ne tik mamos ir tėčia...
Šiandien – siaubingi tėvai. Rytoj – dėkingi vaikai... Originalas Taip jau yra – geri dalykai lengvai neatsitinka. Taip ir gerais tėvais tapti sunku. Taip sunku, kad bus momentų, kai vaikai ims tėvų nemėg...
Replika apie tai, kur dingo vyrai Pakliuvau kartą atsitiktinai į vieną moterišką tinklapį, kur daugybė moteriškių skundėsi, kad vyrų šiais laikais nebeliko. Vien tik bailiai ir mazgotė...
Ignoravimas. Naudojimosi taisyklės Ignoravimas - tai toks bendravimas, kai vienas apsimeta, jog nemato kito. Žmonės, puikiai įvaldę šį metodą, žino, kad tai labai efektyvus būdas išvest...
Tėvo vaidmuo auklėjant sūnų Kiekvienam berniukui reikalingas vyras, kuris galėtų jam "instaliuoti" gyvenimo programą, parodytų, ką reiškia būti vyru. Tai didžiulė privilegija, su...
O aš tavo amžiuje… Kai kalbamės su vaikais, netgi jei laikome save moderniais jaunais tėvais, mes dažnai kartojame "O štai aš tavo amžiuje..." Toliau eina sąrašas, už ku...
Berniukai – kairėn. Mergaitės – dešinė... Niekam ne paslaptis, kad asmenybės pamatai paklojami vaikystėje ir pakloja juos tame tarpe ir mokytojai mokykloje. Vadinasi, kad visuomenė būtų sveika...
Mažieji manipuliatoriai Visi tėvai susiduria su vaikų mėginimais gauti, ko jie nori bet kokia kaina. Dar daugiau, dauguma tėvų net nepastebi to įgimto meistriškumo, kurio pag...