Pats destruktyviausias ginklas

Pats destruktyviausias ginklas

Konfliktas gali kilti dėl daugybės priežasčių – nepasiteisinusių lūkesčių, susikaupusio nuovargio, pačių įvairiausių buitinių ir nelabai problemų. O štai ilgalaikis konfliktas, kuris gali baigtis netgi skyrybomis, gali kilti dėl to, kad partneriai skirtingai suvokia vienus ir tuos pačius emocinius įvykius. Visi mes skirtingi ir skirtingai žvelgiame į pasaulį, kažkas, apimtas nerimo, ieško pagalbos pas draugus, kažkas pas artimuosius, o kažkas, priešingai, stengiasi užsisklęsti savyje ar persijungti į kitą sferą.

Yra tam tikrų dėsningumų moteriškame ir vyriškame suvokime. Iš dalies tai galima paaiškinti kultūra ir auklėjimu: „berniukai stiprūs, jie neverkia“, pavyzdžiui. Kiekvienas žmogus ne tik savaip suvokia pasaulį, jis dar ir vertina per savo savivertės, vertybių sistemos ir normų prizmę.

Žmogus yra socialinė būtybė, kuriai būdinga gyventi grupėje. Šeimoje, visuomenėje mes gauname tokį būtiną mums saugumo pojūtį. Kai gimstame, turime tėvus, kurie mums ir namai, ir maistas, ir patikimumas. Paskui mes augame, mokomės savarankiškai susirasti maisto ir būstą, paliekame šeimos lizdą, susirandame draugų. Šiuo atveju draugai reikalingi bendram laiko leidimui, tarpusavio pagalbai, moraliniam palaikymui.

Skirtingi žmonės skirtingai reaguoja į grėsmingas situacijas. Vieniems labiau reikalingas aplinkinių dėmesys, kažkam norisi pabūti pačiam su savimi, paskaityti knygą, pažiūrėti filmą.

Jeigu kalbėti trumpai, tai mūsų socialumas priklauso nuo to, ką galvojame apie patį save, nuo mūsų savivertės ir nuo to, ką galvojame apie kitus.

Kai žmogus sukuria šeimą, greičiausiai tai reiškia, kad jis surado tą vienintelį žmogų, su kuriuo jam gera, kurio kompanijoje jaučiasi komfortiškai ir saugiai.

Su didele tikimybe galime teigti, kad kurdami šeimą, partneriai gerai galvoja vienas apie kitą. Tai ir yra esminis artumo aspektas: mes gerai galvojame apie žmogų ir įsileidžiame jį į savo pasaulėlį, prileidžiame jį prie viso to, ką galvojame apie save, prie savo savivertės.

Kol išlieka vidinės ir išorinės sąlygos, kurių dėka susiformavom konkreti pora, santykiuose viešpatauja ramybė ir taika. Žmonės laisvai bendrauja, pasitiki vienas kitu, jei kyla nerimas – suranda paguodą bendravime vienas su kitu.

Gyvenimas nestovi vietoje, pasaulis aplink mus pastoviai keičiasi, atsiranda begalė įvairių dirgiklių, į kuriuos turime reaguoti ir visa tai atsiliepia santykiams.

Šiame etape atsiranda įvairių prieštaravimų. Pradėsime nuo to, kad reta moteris neįsivaizdavo dar prieš santuoką, koks bus jos vyras, kaip jis ją mylės, kaip ja rūpinsis, gins ir t.t. Visos šios svajonės suformuoja idealaus vyro vaizdinį, princą ant balto žirgo, tačiau tokie egzemplioriai, deja, gyvena tik pasakose, o ne realiame gyvenime.

Palaukusi kurį laiką princo, susidūrusi kelis kartus su realybe, moteris galiausiai ryžtasi susieti gyvenimą su tuo vieninteliu, kuris gal ir ne idealus, tačiau su juo ji jaučiasi saugi ir geidžiama. Prasideda bendras gyvenimas, naujos buitinės problemos.

Lūkesčiai sudūžta į rūsčią realybę. Pasakų princas, pasirodo, išmėto visur savo kojines, pradingsta su draugais, gali grįžti namo išgėręs. Pirmieji barniai gali kilti dėl skirtingų tradicijų, dėl neteisingo, kurio nors iš sutuoktinių manymu, bendrų resursų paskirstymo, dėl lyderystės ir dėl daugybės kitų priežasčių.

Priežasčių daug, o rezultatas tas pats – visa tai sukelia stiprias emocijas, kuriomis reikia skubiai pasidalinti su savo antra pusele.

Kokia dažniausiai pasirenkama bendravimo forma? Savaime aišku – kritika.

Komentarai ir pretenzijos gali būti visiškai pagrįsti, dėl savo teisumo – nė gramo abejonių, o išsakę pretenzijas, mes, be abejo, susilaukiame pasiteisinimų. Pastarieji paskatina naujas pretenzijas, naują kritiką, kuri sukelia naują pasiteisinimų bangą, tačiau jau sočiai pasūdytą atsakomąja kritika. Naujos pretenzijos sukelia norą gintis, dabar jau abi pusės svaidosi priekaištais. Spiralė plėtojasi, sukasi vis greičiau, ir štai į darbą paleidžiami jau sekantys instrumentai – panieka ir obstrukcija. Besibarančios pusės apsikeičia tulžingais, skaudinančiais, žeidžiančiais žodžiais vienas apie kitą, o baigiasi viskas anksčiau ar vėliau – visiška tyla.

Atsisakymas nuo dialogo – vienas galingiausių ir destruktyviausių ginklų barniuose.

Taigi, kovojančios pusės išsivaikščiojo kiekviena į savo ringo kampą. Dabar jie nebegali vienas kito palaikyti, bet juk taip norisi rasti paguodą bendraujant su artimu žmogumi! O kas dabar artimas žmogus? Kaip galima dabar pasikliauti tuo, kuris ką tik tave aršiai kritikavo?

Belieka tik vienas variantas – draugai, draugės, tėvai. Apie ką kalbėsimės su draugais tokioje situacijoje? Žinoma, apie tai, kaip mus nuskriaudė, kaip neteisingai su mumis pasielgė. Kalba galiausiai susiveda į bendrą, kolektyvinę partnerio trūkumų paiešką. Draugai, visiškai nuoširdžiai linkėdami jums gero, padės jums įsitikinti, kad jūsų vyras ar žmona – tai tikri pragaro išperos, monstrai.

Žmonės, įpratę ieškoti nusiraminimo savyje, gali pasinerti į kūrybą, hobį, mokslą. Kiek žmonių ištisoms paroms pradingsta darbe ar stačia galva pasineria į mokslą tame tarpe ir dėl to, kad tik šitaip gali atitrūkti nuo nesibaigiančių šeimyninių rietenų ir skandalų. Pakanka prisiminti Albertą Einšteiną.

Biografai pasakoja, kad jo santuoka su Moleva Marič buvo labai sudėtinga, moteris buvo patologiškai pavydi, linkusi į depresijas ir isteriją. Albertas, savo ruožtu, demonstravo bukagalviškumo rekordus šeimyniniame gyvenime ar tiesiog, jausdamasis bejėgis sureguliuoti santykius, vis giliau pasinerdavo į tą sferą, kurioje galėjo bent šiek tiek kontroliuoti situaciją – į mokslinius tyrimus.

Gaila, bet ne visiems pasiseka užsiimti produktyvia veikla. Kur kas dažniau žmonės susiranda paguodą alkoholyje, nesibaigiančiuose romanuose už šeimos ribų, tačiau ir toliau gyvena chroniško konflikto būsenoje.

Grįžtam prie prisirišimo. Santykių artumas priklauso nuo to, ką galvojame apie kitus ir save. Tiek ieškant „pagalvės“, į kurią galima išsiverkti, tiek strategija persijungti į kokią nors kitą sferą, pažeidžia šiuodu rodiklius.

Kai mes su visais iš eilės nežinia kelintą kartą kalbamės apie tai, koks bjaurus mūsų partneris, anksčiau ar vėliau patys pradedame tuo tikėti.

Mūsų savivertė nuo to gal ir nenukentės, tačiau rezultatai apverktini. Dar visai neseniai mylėtas žmogus nustoja būti artimas. Taip, mes turime milijoną pasiteisinimų, jis tikrai dėl visko kaltas, niekas nesiginčija dėl to, tačiau visa tai jūs padarėte savo rankomis. Nuosekliai įtikinote save, kad jis blogas, kad jis dabar svetimas, belieka tik vienas klausimas – ką svetimas žmogus veikia jūsų gyvenime?

Antruoju variantu mes gal ir nekeičiame savo nuomonės apie partnerį taip akivaizdžiai, tačiau kadangi artimo žmogaus nuomonė gali sužeisti, mes nesąmoningai priskiriame jo kalbas ir kritiką kategorijai „maža ką žmonės plepa“. Pradedame visais būdais ginti savo savivertę nuo partnerio poveikio.

Kas galiausiai gaunasi? Visai dar neseniai buvęs artimu žmogumi, kuriuo galima buvo pasikliauti, iš pradžių atsidūrė už užrakintų stiklinių durų, kad ne taip skaudintų jo kritika, o paskui apskritai nuo jo atsitvėrėme betonine siena.

Užsitęsęs barnis tarp jau nebe tokių artimų žmonių pavirsta klasikiniu konfliktu, kurį jau galima nagrinėti konfliktologijos mokslo, o ne šeimos psichologijos aspektu. Jeigu trumpai, santykiai pavirsta koviniais veiksmais: apsikeitimai grasinimais, sankcijos, kiekvienas pasisakymas suprantamas kaip karinė gudrybė ir kariniai veiksmai, kuriamos įvairios taktikos ir strategijos.

Konfliktologija žino labai platų galimų priemonių arsenalą, pradedant sąmoningu žalos sau pačiam darymu, kad išvengtum sankcijų ir darytum spaudimą priešininkui, iki visiško neadekvatumo demonstravimo, siekiant išvengti spaudimo ir derybų. Visa tai galima stebėti šeimose, kur užsitęsę barniai peraugo į realų konfliktą.

Ką daryti? Kaip išvengti šios situacijos? Mokslininkai pateikia pakankamai paprastus patarimus.

Pradėti reikia nuo visiško atisakymo kritikuoti. Kritika išprovokuoja pasiteisinimus ir atsakomąją kritiką. Be to, jūsų pašnekovas akimirksniu persijungia į gynybinį režimą ir iškart nustoja jus suprasti. O kaipgi kitaip, jis jau ginasi, kaip boksininkas prieš ataką užsidengė pažeidžiamas vietas ir laukia, kol atsidengsite jūs, kad smogtų tikslų ir stiprų smūgį. Patarti, žinoma, lengva, o štai realybėje atsisakyti kritikos be galo sunku.

Pamėginkite. Beveik kiekviena jūsų pastaba, bet koks komentaras – tai kritika. Galima pamėginti įpakuoti ją į storą sluoksnį… Ne, ne šokolado, o komplimentų. Tačiau tai ne tabletė, kurią galima padengti skaniu sluoksniu ir ji bus su malonumu nuryta, o veikti pradės skrandyje. Saldžiai įpakuota kritika gal būti paprasčiausiai neišgirsta. Ir nepastebėta. Galima pasaldinti humoru. Variantas neblogas, jis leis šiek tiek atpalaiduoti pašnekovą, jis šiek tiek atsivers ir galima bus aiškiai pasakyti, ką galvojate, tačiau tam reikia turėti talentą, be to, yra šansas viską suvesti į pokštą ir juokus, o problema liks neišspręsta.

Dar vienas variantas – kalbėti trečio asmens vardu, pradėti iš tolo, pateikiant svetimus pavyzdžius, atseit, kažkur kažkada gyveno moteris, kuriai vyras namuose nepadėjo, vaikų iš darželio nepaimdavo, šiukšlių neišnešdavo ir t.t.

Geriausiai išvis atsisakyti kritikos. Jeigu kažkas nepatinka, reikia išsiaiškinti – kas negerai, kas būtent man nepatiko? O jei dar tiksliau – kodėl tai taip smarkiai užkabino mano emocijas?

Kažkas įvyko ne pagal mano planą?

O kodėl visas pasaulis turi suktis aplink mane ir šokti pagal mano dūdelę?

Jeigu tokie apmąstymai nepanaikina įtampos, jeigu problema kur kas rimtesnė ir labai norisi, kad ją suprastų, galima paprasčiausiai pasidalinti savo pergyvenimais. Brangusis, man toje situacijoje buvo labai skaudu ir vieniša. Tik reikia atsisakyti bet kokių manipuliacijų, vidinio troškimo paveikti partnerį, „ištaisyti“ jo elgesį. Tiesiog monologas, nelaukiant atsako: taip, man buvo skaudu.

Kad geriau suprastume savo antrą puselę, nereikia analizuoti jos elgesio. Elgesys gali būti blogas ar geras, teisingas ar neteisingas, gali būti suvaidintas, netikras…

O štai emocijos – jos visada tikros. Tokios, kokios yra.

Skausmas, nuoskauda, liūdesys, vienatvė, nusivylimas. Pamėginkite suprasti ne tai, ką padarė jūsų kitados karštai mylėtas žmogus, o tai, ką jis tuo metu jautė.

Tada galima bus liautis atsainiai į tai žvelgti, pastoviai kritikuoti kokius nors trūkumus ir švaistytis nesibaigiančia kritika.

Šaltinis