Pats geriausias patarimas mano gyvenime

Patį geriausią patarimą gyvenime gavau ne iš kokio nors guru, ne iš atsiskyrėlio išminčiaus. Man jį davė girtas bendrakeleivis, kai skridau iš Londono į Niujorką. Skrydis ilgas, mudu plepėjome ir gurkšnojome. Ir kažkur Atlanto viduryje, įpusėjus butelį viskio, jis man pasakė: “Žinai, labiausiai gyvenime tau trukdo ne praeitis, o ateitis”. Pasakė ir nulūžo. Man prireikė dviejų parų, kad galutinai išsiblaivyčiau ir dar tiek pat laiko, kad susigaudyčiau, ką būtent jis turėjo galvoje.

Ateities paradoksas slypi tame, kad ji tuo pat metu yra ir iliuzinė, ir materiali. Iliuzinė dėl to, kad egzistuoja tik mūsų vaizduotėje. Ir tuo pat metu ji absoliučiai materiali, kadangi tai realus faktorius, įtakojantis mūsų poelgius, kuriuos atliekame, ar sprendimus, kuriuos priimame.

Jeigu tai, kas su manimi vyksta, atitinka mano įsivaizduojamą ateitį, aš džiaugiuosi. Jeigu neatitinka – nusimenu. O jeigu man atrodo, kad tai įsivaizduojamai ateičiai kilo grėsmė, esu pasirengęs labai daug ką nuveikti, kad ją apginčiau.

Yra tokia sena nuvalkiota frazė: “Gerais norais pragaras grįstas”.

Frazės prasmė ta, kad pačias didžiausias kvailystes ir pačius baisiausius poelgius mes darome vardan pačių kilniausių ketinimų, vardan ateities, kuri egzistuoja tik mūsų vaizduotėje ir niekur daugiau.

Dabar, atsigręžęs atgal, suprantu, kad tie poelgiai, dėl kurių labiausiai gailiuosi, buvo atlikti vardan to, apie ką svajojau, vardan vilčių realizavimo, vardan šviesios ateities – dažniausiai vien mano paties egoistiškos ateities.

Vardan ateities kenčiau tokį elgesį su savimi, kokio dabar nepakęsčiau. Vardan ateities priimdavau skubotus ir neapgalvotus sprendimus. Vardan ateities nepaisiau artimų žmonių interesų. Vardan ateities buvau pasiruošęs nepamatuotai rizikai.

Šita ateitis egzistavo tik mano vaizduotėje. Tačiau skausmas, kurį suteikiau sau ir kitiems, buvo visiškai realus.

Didžiąją dalį gyvenimo stengiausi padaryti taip, kad mano dabartis imtų tarnauti įsivaizduojamai ateičiai. Vis iš naujo ir iš naujo žudžiau savo “šiandien”, kad nekliudytų nuostabiam sufantazuotam “rytoj”.

Baisiausia tai, kad toji įsivaizduojama ateitis niekada neateidavo. Vietoje to ateidavo sekanti dabartis, kurios aš vėl nepripažindavau, kadangi vėl imdavau lyginti ją su ta sufantazuota ateitimi, egzistuojančia tik mano galvoje ir vardan kurios buvau pasiruošęs veikti nepaisant sąžinės, principų ir artimų žmonių interesų.

Mano girtas bendrakeleivis buvo teisus. Niekas man labiau nesugadino gyvenimo už ateitį, kurią pats sau susigalvodavau vien tam, kad paskui save patį galėčiau kaltinti nesugebėjimu ją susikurti.

Sakoma, kad ateitis ateina. Tai tiesa. Išties ateina. Mano ateitis ateina pastoviai, kiekvieną dieną. Baimės, viltys, būgštavimai, lūkesčiai mano prote pastoviai kariauja su sveiku protu, ramybe, savigarba, sugebėjimu džiaugtis tuo gyvenimu, kurį turiu.

Man prireikė pusės gyvenimo, kad įsisąmoninčiau šią paprastą pamoką. Ta ateitis, kurią įsivaizduoju – tai ne ateitis. Tai mano fantazijos.

Ir kai tai supratau, aš daugiau neklausinėju savęs, ką esu pasirengęs nuveikti ateities labui. Aš klausiu, ką esu pasirengęs nuveikti vardan savo fantazijos. Ir uždavus klausimą tokiu kampu, atsakymas visada būna kitoks, nei anksčiau.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *