Mama veda mažą dukrą į mokyklą, laikydama ją už rankos, o galvoje nesiliauna suktis mintys apie begalę reikalų, kuriuos reikia nuveikti: užsukti į parduotuvę maisto, sutvarkyti namus, pagaminti pietus. Jai smarkiai įkyrėjo visos tos buitinės užduotys, kurias reikia atlikti kiekvieną dieną. Kartais taip norisi, kad dukra greičiau užaugtų ir galėtų pati nueiti į mokyklą. Galbūt tada mama pagaliau susirastų kelias laisvas valandas, arba galėtų su vyru kelias dienas pailsėti drauge. Šeimoje yra dar jaunesnis sūnus, kuris visą laiką rodo kaprizus ir verkia naktimis. Naktys pastaruoju metu pradėjo atrodyti beveik nesibaigiančios, ji svajoja pailsėti bent porą valandų.
Bet štai kokį laišką ji parašė.
„Kai pirmą kartą apkabinate savo vaiką, jūs visiškai pasikeičiate, jūs jau niekada nebebūsite tokiu žmogumi, kokiu buvote anksčiau.
Galbūt pasiilgsite tos savęs, kokia kažkada buvote. Kai turėjote laisvės ir laiko. Kai buvo žymiai mažiau priežasčių nerimauti.
Jūs suprasite, ką reiškia tikras nuovargis, kokio nepatyrėte niekada anksčiau.
Dienos slinks viena po kitos, visos atrodys vienodai: maitinimas, sauskelnių keitimas, verksmai, skundai, ginčai, trumpos miego pertraukėlės…
Susidarys įspūdis, kad tai kažkoks nesibaigiantis vienų ir tų pačių įvykių sūkurys.
Tačiau neužmirškite…
Viskas būna paskutinį kartą.
Ateis diena, kai jūs paskutinį kartą pamaitinsite savo mažylį krūtimi.
Jis mėgs užmigti jums ant kelių po audringos dienos. Ir ateis ta diena, kai jūs paskutinį kartą galėsite apkabinti miegantį vaiką.
Jūs nešiosite jį ant rankų. O paskui ateis diena, kai jau nebegalėsite jo pakelti.
Vakarais maudysite jį vonelėje. O paskui jis staiga panorės maudytis pats.
Jis laikysis už rankos, pereinant gatvę. O paskui jis jau niekada nepaprašys jūsų rankos.
Jis atsėlins pas jus į kambarį vidury nakties, kad apkabintumėte. Ir netikėtai tai taps paskutiniu kartu, kai jis jus dėl to pažadino.
Kartais jūs dainuosite drauge su juo linksmas vaikiškas daineles. O paskui jūs jau niekada nebesudainuosite su paaugusiu vaiku.
Jis pabučiuos jus prieš eidamas į mokyklą, o ateis diena, kai paprašys niekada daugiau to nedaryti.
Ateis diena, kai perskaitysite jam paskutinę pasaką prieš miegą ir nušluostysite murziną veiduką.
Ateis diena, kai jis paskutinį kartą atbėgs jūsų pasitikti grįžusios iš darbo ir džiugiai puls į glėbį.
Bėda yra ta, kad jūs niekada nežinote, kada ateis tasai paskutinis kartas.
Dėl to, išgyvendamos visus šiuos momentus, vertinkite juos ir atsiminkite, kad kažkada jų nebebus ir niekas viso to nebesugrąžins…
Būti mama – sunkus darbas, sekinantis kasdieninėmis problemomis, rūpesčiais. Būti mama – sunkus darbas, bet ir didžiulė laimė, unikali patirtis, kupina momentų, kuriuos su švelnumu saugome atmintyje ir kurių anksčiau ar vėliau pasiilgsime.
Kantrybės jums, mielosios…
