Pegė Dreksler: Kodėl vyrai negali mylėti taip pat, kaip moterys?

Neseniai įsitraukiau į dialogą, iš serijos „jis neturi su manimi jokio emocinio ryšio“. Draugė papasakojo apie savo liūdesį, kurį kelia tai, jog partneris nesugeba suprasti jos poreikių ir pademonstruoti savus. Ir nors neužsiimu terapija, o atlieku tyrimus, visgi turiu ką pasakyti šia tema.

Jos besiklausant, kilo tik vienas klausimas: „Ar nepainioja ji meilės jausmo su meilės demonstravimu?“ Ir jeigu tą daro, tai ar nepateikia ji savo antrai pusei tokio testo, kurio jis paprasčiausiai negali įveikti?“

Visko gali būti.

Juk vyrai myli kitaip.

Šiuolaikiniai tyrimai tik supainioja šitą problemą. Tarkime, antropologijos specialistės Elen Fišer atlikti tyrimai, kuriuose dalyvavo daugiau kaip 5000 amerikiečių, parodė, kad vyrai tampa vis labiau suinteresuoti ištikimybe ir prisirišimu, tuo tarpu kai moterims labiau rūpi santykiai, kurie suteikia joms tam tikrą savarankiškumą.

Galima daryti prielaidą, kad šis srautas, einantis ištikimybės ir prisirišimo linkui, atves į atviresnį ir emocingesnį bendravimą.

Tačiau šitą prielaidą griauna kai kurios pakankamai didelės biologinės kliūtys. Ir kartais jos veikia stipriau negu gausūs Klinto Istvudo filmai.

Neurologas Rubenas Guras iš Pensilvanijos kalba apie tai, kad lygiai taip pat kaip skiriasi vyrų ir moterų kūnai kūnai, taip ir per tūkstančius metų evoliucijos susiformavo skirtingi neuronų tarpusavio ryšiai smegenyse. Ir šie skirtumai yra kur kas didesni už tuos, kuriuos lemia testosterono ir estrogeno hormonai.

Ir esmė čia ne tik ta, kokius mus sukūrė evoliucija, bet ir tame, ko mus išmokė. Kaip įrodymą, mokslininkas pateikia smegenų skenavimo rezultatus.

Kiti tyrimai pateikia detalią informaciją apie vyriško ir moteriško bendravimo stiliaus biologiją. Jausdami stiprias emocijas, vyrai pradeda veikti, o kadangi emocijos gali privesti iki žiaurumo, vyrams susiformavo savotiški stabdžiai. Jie nustoja kalbėti, kai tuo tarpu moterys, su visiškai kitokiais ryšiais tarp neuronų, kaip tik pakalbėti ir trokšta.

Be to, čia suveikia elementarus išlikimo instinktas. Vyro imuninei sistemai ir kraujo spaudimui reikia kur kas daugiau laiko, kad grįžtų į normą po stiprių pergyvenimų, skirtingai nei moterims.

Berniukai kur kas greičiau išjungdavo įrašą su vaiko verksmu, negu mergaitės. Kas tai? Nejautrumas, nekantrumas? Nieko panašaus. Berniukams klausantis verksmo, į jų organizmus išsiskirdavo žymiai daugiau streso hormono. Berniukai trapesni už mergaites emocijų ir medicinos aspektu. Jie jautresni įgimtiems defektams ir vystymosi ydoms. Labiau pažeidžiami motinos įsčiose, besilaukiant berniuko didesnė persileidimo rizika. Jie stipriau nuliūsta ir ilgiau negali nusiraminti. Ir jie labiau pažeidžiami visoms meilės deficito negatyvioms pasekmėms.

Užfiksuotas ir tas faktas, kad pagyvenę vyrai dažniau miršta, palaidoję savo antrą pusę, negu moterys.

Visa tai verčia susimąstyti. Juk visi tie „nejautrūs“ vyrai iš tikrųjų emociškai reaguoja kur kas stipriau. Dėl to gamta ir užprogramavo juos vengti stiprių emocijų.

Visa ta Marso-Veneros biologinė dinamika, ir, atitinkamai, klaidingi įsitikinimai, išeina toli už romantiškos meilės ribų.

Atlikdama tyrimus, kai rinkau medžiagą savo knygai, užsiėmiau santykių tarp dukterų ir tėvų klausimu. Labai daug moterų pasakojo, kaip įtemptai jos dirbo, kurdamos emocinius ryšius su tėčiais, tačiau patirdavo nesėkmę.

Tačiau iš to, ką jos papasakojo apie santykius tarpusavio sąveikos lygmenyje, galima buvo daryti išvadą, jog tėvai netgi labai jomis rūpinosi.

Ir visgi peršasi klausimas: „O argi mes negalime gyventi draugiškai?“

Jeigu suprantame, kad mus įtakoja neuronų ryšiai, tai ar ne geriau būtų šiek tiek save perprogramuoti ir duoti vienas kitam tai, ko reikia.

Psichoterapeutai žino, kaip tai nelengva. Viena iš daugelio sutuoktinių porų terapijos problemų yra ta, kad abi pusės nori, jog partneris „patvirtintų“, jog supranta jo emocinę būklę. O tam reikalinga ištisa ekskursija į svetimą galvą. Moterims su šiuo dalyku viskas puiku – sveiki atvykę!. O vyrai nenori, kad kažkas žinotų ir vertintų jų giliausius jausmus. Dar mažiau trokšta supažindinti su savais pergyvenimais. Jeigu žinojimas – tai jėga ir ginklas, tai kas gali būti baisiau už pačių slapčiausių jausmų paviešinimą?

Moterims, kurios trokšta, kad partneriai emociškai tobulėtų, šis procesas gali tapti panašus į kopimą į kalną, tempiantis ant kupros didžiulį biologiškai įgimtų bruožų akmenį. Jeigu matome, kad esama visų kitų vyro savybių – gerumo, patikimumo, dėmesingumo, tai galima drąsiai pripažinti, kad yra ir meilė. Paprasčiausiai ji kitaip parodoma.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti