Penki kvailybės dėsniai

Italų istorikas ekonomistas Karlas Čipola labai rimtai ėmėsi problemos, susijusios su kvailybės prigimtimi. Ilgus metus trukę tyrimai leido mokslininkui suformuluoti penkis universalius dėsnius, kurie veikia bet kurioje visuomenėje. Paaiškėjo, kad kvailybė pati savaime yra gerokai pavojingesnė, nei mes galėjome pamanyti.

PIRMASIS KVAILYBĖS DĖSNIS

Žmogus niekada deramai neįvertina jį supančių idiotų skaičiaus. Skamba kaip nuvalkiota banalybė, tačiau gyvenimas įrodo dėsnio realumą. Kaip jūs bevertintumėte žmones, jūs nuolat susidursite su štai tokiomis situacijomis:

  • Žmogus, kuris visada atrodo protingu ir racionaliu, pasirodo esantis neįtikėtinu idiotu;
  • Kvailiai visada atsiranda pačiose netikėčiausiose vietose, pačiu netinkamiausiu laiku, kad sugriautų jūsų planus.

ANTRASIS KVAILYBĖS DĖSNIS

Tikimybė, kad žmogus yra kvailas, nepriklauso nuo jo kitų savybių. Daug metų trukę stebėjimai ir eksperimentai mane įtikino, kad žmonės nėra lygūs, vieni jų yra kvaili, kiti – ne, ir kad šią savybę formuoja pati gamta, o ne kultūrinis faktorius. Žmogus yra kvailas lygiai taip pat, kaip gali būti rudaplaukiu ar turėti pirmą kraujo grupę. Jis toks gimė Apvaizdos dėka, jeigu norite.

Išsilavinimas neturi nieko bendro su tikimybe, kad visuomenėje egzistuoja tam tikras konkretus kvailių procentas. Tai patvirtino gausūs eksperimentai universitetuose su penkiomis dalyvių grupėmis: studentai, ofisų tarnautojai, aptarnaujantis personalas, administraciniai darbuotojai ir dėstytojai. Kai analizuodavau žemos kvalifikacijos darbuotojų grupes, kvailių skaičius buvo didesnis, nei tikėjausi (Pirmasis dėsnis). Nutariau kad taip yra dėl socialinių sąlygų – skurdo, segregacijos, išsilavinimo stokos.

Tačiau kildamas aukštyn socialiniais laiptais, tą patį santykį aptikau ir tarp ofiso darbuotojų bei studentų. Dar didesnį įspūdį padarė atradimas, kad tas pats procentas galioja ir profesūrai – ar būčiau tyręs nedidelį provincijos koledžą, ar stambų universitetą – lygiai toks pats procentas dėstytojų pasirodydavo esą kvailiai. Mane taip sukrėtė rezultatas, kad nutariau atlikti eksperimentą su intelektualiniu elitu – Nobelio laureatais. Rezultatai patvirtino gamtos galią: tas pats konkretus Nobelio laureatų procentas priklausė neprotingų žmonių kategorijai.

Antrojo dėsnio idėją labai sunku priimti, tačiau gausūs eksperimentai patvirtina jos gelžbetoninį teisingumą. Feministės parems Antrąjį dėsnį, nes jis patvirtins, kad tarp moterų kvailių yra ne daugiau nei tarp vyrų. Trečiojo pasaulio gyventojai gali pasiguosti, kad išsivysčiusios šalys yra ne tokios jau ir išsivysčiusios. Antrojo dėsnio išvados kelia baimę: ar jūs sukinėjatės Britanijos aukštuomenėje, ar nuvažiuosite į Polineziją ir susidraugausite su vietiniais galvų medžiotojais, ar užsidarysite vienuolyne, ar praleisite visą likusį gyvenimą kazino, apsuptas prostitučių – visur susidursite su tokiu pačiu procentu idiotų.

TREČIASIS KVAILYBĖS DĖSNIS

Kvailys – tai žmogus, kurio veiksmai daro žalą kitam žmogui ar žmonių grupei ir tuo pat metu neteikis jokios naudos pačiam veikiančiam subjektui ar netgi padaro jam pačiam žalos.

Pagal Trečią dėsnį gaunasi, kad visi žmonės gali būti suskirstyti į keturias grupes: prastuolius, protinguolius, banditus ir kvailius.

Jeigu Petras imasi veiksmų, dėl kurių patiria nuostolių pats, bet atneša naudos Jonui, tai jis priskirtinas Prastuoliams. Jeigu Petras padaro, kas naudinga ir jam, ir Jonui, tai jis – Protinguolis, nes veikia su protu. Jeigu Petro veiksmai naudingi jam pačiam ir žalingi Jonui, tai jis – Banditas. Ir, pagaliau, Petras kvailelis, padaro kažką žalingo ir sau, ir Jonui, ir šitaip pavirsta visišku idiotu.

Nesunku įsivaizduoti tą mastą žalos, kurios gali pridaryti kvailiai, patekę į valdžios žinybas ir įgavę politinių ir socialinių galių. Tačiau atskirai būtina patikslinti, kas konkrečiai padaro kvailį tokiu pavojingu.

Kvailiai pavojingi tuo, kad racionalūs žmonės labai sunkiai įsivaizduoja neprotingo elgesio logiką. Protingas žmogus gali suprasti bandito logiką, kadangi banditas yra racionalus – jis viso labo tenori susiglemžti daugiau gėrybių ir yra nepakankamai protingas, kad jas užsidirbtų. Banditas prognozuojamas, dėl to nuo jo galima apsiginti. O prognozuoti kvailio veiksmų neįmanoma, jis pridarys jums žalos be jokios priežasties, be plano, pačioje netikėčiausioje vietoje, pačiu netinkamiausiu laiku. Jūs neturite jokių priemonių atspėti ir nuspėti, kada idiotas jums smogs. Konfrontuodamas su kvailiu, protingas žmogus atsiduoda kvailio, visiškai chaotiško charakterio padaro, nesilaikančio jokių normaliam žmogui suprantamų taisyklių, malonei.

Kvailio ataka dažniausiai užklumpa iš pasalų. Netgi kai ataka tampa akivaizdi, nuo jos sudėtinga apsiginti, nes ji neturi racionalios struktūros. Čia kaip tik tai, apie ką rašė Šileris: „Prieš kvailybę bejėgiai netgi dievai“.

KETVIRTASIS KVAILYBĖS DĖSNIS

Protingi žmonės niekada deramai neįvertina destruktyvaus kvailių potencialo.

Protingieji nuolat pamiršta, kad turėti reikalų su kvailiu, nepriklausomai nuo laiko, vietos ir aplinkybių – tai padaryti klaidą, kuri labai brangiai atsieis ateityje.

Prastuoliai irgi dažniausiai nesugeba atpažinti kvailių, ir tai nenuostabu. Nuostabą kelia kaip tik tai, kad kvailių neatpažįsta taip pat ir banditai. Kvailių akivaizdoje jie atsipalaiduoja ir mėgausi savo intelektualiniu pranašumu, vietoje to, kad skubiai mobilizuotųsi ir minimizuotų nuostolius, kai kvailys ką nors iškrės.

Labai paplitęs stereotipas, kad kvailys visada kenkia tik pats sau. Jokiu būdu. Nereikia painioti kvailių su bejėgiais prastuoliais. Niekada nesudarykite aljanso su kvailiu, manydami, kad galėsite pasinaudoti juo savo naudai – jeigu taip padarysite, akivaizdu, kad nesuprantate kvailybės esmės. Šitokiu būdu jūs patys suteikiate kvailiui erdvę, kurioje jis gali veikti ir pridaryti bėdų.

PENKTASIS KVAILYBĖS DĖSNIS

Kvailys – pati pavojingiausia asmenybės rūšis. Jis yra nepalyginamai pavojingesnis už banditą.

Idealaus bandito veiksmų rezultatas – paprastas vieno žmogaus gėrybių atitekimas kitam žmogui. Visuomenei nuo to, atvirai kalbant, nei šilta, nei šalta. Jeigu visi šitos visuomenės nariai būtų idealiais banditais, visuomenė patyliukais irtų, pūtų, tačiau katastrofos nebūtų. Visi turtai atitektų tiems, kurie tuos turtus siektų susiglemžti. Kadangi idealiais banditais būtų visi sistemos nariai, tai pati sistema liktų stabili. Tą jūs galite pamatyti bet kurioje šalyje, kur valdžia korumpuota, o piliečiai nuolat apeina įstatymus.

Kada į sceną išeina kvailiai, vaizdas radikaliai keičiasi. Jie daro žalą, negaudami naudos. Gėrybės sunaikinamos, iššvaistomos, visuomenė skursta.

Istorija gali paliudyti, kad šalis progresuoja tuomet, kai valdžioje esama pakankamai protingų žmonių, kad sugebėtų sutramdyti aktyvius idiotus ir neleistų jiems sunaikinti žmonių sukurtų ir sukauptų resursų. Regresuojančioje šalyje kvailių yra tiek pat, tačiau elito tarpe didėja kvailų banditų skaičius, o tarp likusių gyventojų daugėja naivių prastuolių. Tokia situacija neišvengiamai padidina kvailių veiklos padarytus nuostolius ir visa šalis rieda į bedugnę.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI