Pernelyg dideli lūkesčiai

Kada nors susimąstėte, kodėl aplinkui tiek daug nelaimingų žmonių? Laimingą žmogų sutikti labai sunku, dėl to susidaro įspūdis, kad gyvenimas pilnas kartėlio ir netvarkos.

Taip neturėtų būti: normali dvasinė būsena – tai džiaugsmas ir ramybė. Nelaimingais mus padaro pernelyg dideli lūkesčiai savo pačių, artimųjų, savo gyvenimo, karjeros ir dar daugybės dalykų atžvilgiu.

Žmogui su per dideliais lūkesčiais atrodo, kad dėl jo nestabilios vidinės būsenos kalta aplinka ir savo paties netobulumas. Jis įsitikinęs, kad nervinasi dėl to, kad realybė neatitinka jo troškimų ir kad nusiramintų, jis turi pasiekti, kad svajonės įsikūnytų tikrovėje. Tačiau pernelyg dideli lūkesčiai skiriasi nuo sveiko siekio pagerinti gyvenimą tuo, kad jie neturi jokio pagrindo .

Iš esmės tai yra psichologinis nukrypimas, kuris sukelia nerimo jausmą, nervingumą, įtarumą. Tiems, kurie įsigijo pernelyg didelių troškimų sindromą, visada atrodo, kad jie verti daugiau, nei turi dabar. Tuo pat metu neretai jie nesuvokia, kad neatitinka savo trokštamų dalykų lygio.

Jie gali pretenduoti į pareigas, kurioms neturi pakankamai kvalifikacijos, svajoja ištekėti už įžymybės ar vesti žvaigždę. Jų ambicijos neturi ribų.

Realaus ir išgalvoto pasaulio konfliktas, kai neįmanoma pasiekti išsikelto tikslo, vėlgi sukelia nerimo ir pavojaus jausmą – ratas užsidaro.

Šitą sindromą pagimdo nepilnavertiškumo kompleksas – per išorinius atributus (graži žmona, turtai, puikus namas) žmogus bando kompensuoti savo vidinį nepilnavertiškumą.

Gavęs iš gyvenimo neigiamą rezultatą, jis dar labiau įklimpsta į savo kompleksą. Nuo pernelyg didelių lūkesčių kenčia ir pats žmogus, ir aplinkiniai.

Labai dažnai tai pasireiškia vyro ir žmonos santykiuose – žmonai amžinai vaidenasi, kad jos vyras nepakankamai geras, per mažai uždirba, nemoka teisingai vykdyti jos užduočių. Tuo pat metu ji absoliučiai pamiršta, kad ir jai labai toli iki idealo.

Tą patį darome ir su vaikais, reikalaudami, kad jie būtų kruopštūs, tvarkingi vunderkindai – o juk jie yra tiesiog vaikai, kurie susipažįsta su šiuo pasauliu, darydami klaidas.

Pernelyg dideli reikalavimai taikomi ir sau: reikia būti pačiu geriausiu, daryti viską aukščiausiu lygiu – iš čia dygsta perfekcionizmo šaknys.

Esmė slypi tame, kad mes neretai esame verti to, ką gauname. Ir mūsų dvasinė harmonija priklauso tik nuo požiūrio. Arba mes būsime pernelyg reiklūs savo gyvenimui – o dėl to ir nelaimingi dėl to, kad gyvenimas neatitinka mūsų pernelyg didelių lūkesčių, arba priimsime gyvenimą tokį, koks jis yra. Reikia paprasčiausiai atsiminti, kad vyras (žmona) ir vaikai – gyvi žmonės, jie irgi turi silpnybių, o ir ne visi gimė šiame pasaulyje tam, kad taptų prezidentais ir korporacijų bosais.

Pirmas žingsnis kovoje su pernelyg didelių lūkesčių sindromu – suvokimas, kad tai saviapgaulės spąstai, į kuriuos nevalia pakliūti. Jeigu visą laiką galvosime, kad viskas galėjo būti geriau, tai galima kentėti dėl to be pabaigos, kadangi ribų tobulumui nėra.

Pačios naudingiausios investicijos – tai, kaip taisyklė, investicijos į patį save. Naivu manyti, kad aukštojo mokslo diplomas automatiškai garantuos sėkmingą tolimesnį gyvenimą.

Tik nuolatinis savęs tobulinimas padaro žmogų įdomiu tiek aplinkiniams, tiek sau pačiam.

Šaltinis