Pietaukime kartu su visa šeima

Pabrėšiu: kartu su šeima prie bendro stalo, o ne šalia televizoriaus.

Visiškai neseniai paprastą statistinė šeimą „vienijo” televizorius, tačiau dabar visi turi savo personalinį televizorių ar kompiuterį. Žmogus pasineria į virtualią erdvę, pamiršta viską pasaulyje, tame tarpe ir artimuosius.

Viena jauna, graži ir protinga moteris neseniai su kartėliu papasakojo, kaip suiro jos santuoka. Viskas buvo labai banalu, jokių dramų su neištikimybe ar agresyviu alkoholizmu. Ji paprasčiausiai labai ilgą laiką bendravo su savo jauno vyro, spoksančio į kompiuterį, nugara, ir jai tai įkyrėjo.

Jie netgi nesusipyko. Moteris jam iki šiol periodiškai skambina, kažkiek laiko jiedu taikiai bendrauja, kol vyriškis susijaudinęs jai nepasako: „Na, viskas, iki pasimatymo, pas mus ten prasideda online mūšis”.

Ir nors šis pavyzdys yra apie akivaizdžią patologiją – žaidimų maniją – jis, vis dėlto, apibūdina bendrą tendenciją, būdingą šiuolaikinėms šeimoms, o jei tiksliau – tam kas iš tų šeimų beliko.

Vyrai ir žmonos, tėvai ir vaikai praktiškai nebendrauja vieni su kitais. Gimtadieniai, banketai, korporatyvai ir vestuvės nebeskatina bendravimo – ir griausminga muzika trukdo, ir dar daugybė faktorių. Ypač nuo gyvo bendravimo deficito kenčia vaikai, juk būtent jiems labiausiai jo reikia. Bendravimas suteikia labai stiprų impulsą tobulinti kalbėjimo sugebėjimus, mokėjimą ramiai ginti savo požiūrį per diskusiją, plėsti akiratį. Padeda vystyti logiką, numatyti gyvenimo tikslus.

Pavyzdžiui aš pažintį su įvairaus amžiaus vaikais pradedu nuo klausimo, ar jis jau nusprendė, kuo dirbs užaugęs. Praktiškai visada vaikas atsako, kad kol kas apie tai negalvojo. Likusiais atvejais kažkodėl renkasi dažniausiai policininko profesiją – tikriausiai serialai taip atsiliepia vaikiškam protui.

Deja, su vaikais niekas nesikalba. Į juos žvelgiama kaip į objektus.

O juk paprastas artimo ir atviro bendravimo įgūdis gali padėti išvengti daugybės krizių. Pripratę dalintis savais išgyvenimais su tėvais, jie gali išvengti įvairių fobijų, o brandesniame amžiuje gyvenimas bus natūralesnis ir harmoningesnis, jie nepraras ryšio su tėvais, išvengs daugybės klaidų ir kvailysčių.

Dėl to, be bendrų kelionių, labai retų ir mažai praktikuojamų žygių į gamtą, bendri šeimyniniai pietūs yra vienas iš nedaugelio būdų padaryti taip, kad šeima liktų tikra šeima.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *