Pradingę seneliai

Senelis – tai ne šiaip močiutės vyras. Tai geras žmogus su protingomis akimis, žila barzda ir nuo darbo sudiržusiomis rankomis. Tuo trapiu laikotarpiu, kai tyrinėjate aplinkinį pasaulį, senelis sodinasi jus ant kelių ir pasakoja apie tolimas žvaigždes ir didžius herojus. Tokie seneliai kažkur pradingo. O štai močiutės išliko. Jos netgi pasijuto padėties šeimininkėmis. Nebėra kam jų nutildyti. Nebėra kam pastatyti jų į vietą. Senelės segioja jums sagas ir maitina manų koše. Argi galima išauginti iš žmogaus kažką padoraus, jeigu vaikystėje jis negirdi apie žvaigždes ir herojus, o valgo košę iš moteriškų rankų?

Senelis kvepia tabaku ir saule. Į močiutę jis kreipiasi „Motin!“, o į mamą – „dukrele“. Tačiau tikra draugystė pas jį su anūku. Jie turi savas paslaptis. Pasaulis jiems vienodai šviežias ir paslaptingas.

Dėl to pietaudami jie gudriai mirktelės vienas kitam besišypsančiomis akimis. Tuojau jie atsistos ir kartu išeis. Galbūt žvejoti, o gal remontuoti dviratį. Anūkui įdomu gyventi, o seneliui irti nebaisu.

Pas mus seniai nebuvo karo ar epidemijų. Senelių niekas neišžudė, bet jie kažkur išnyko. Paliko savo močiutes ir išėjo pas kitas. Kvailai iššvaistė gyvenimą ir nebesulaukė, kai gims anūkai. Nesukūrė šeimų ir liko bevaikiai.

Viskas pašlijo, pamatai suskilinėjo. Dėl to pasaulyje tiek daug kaprizingų ir nervingų vaikų. Ir daugybė niekam nereikalingų senstančių vyrų, kurie geria iš nevilties ir neturi kam pasakyti „anūkėli“…

www



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI







Parašykite komentarą