Prieš mirtį niekas neapgailestauja dėl sekso ar ekstremalių pojūčių trūkumo

Prieš mirtį niekas neapgailestauja dėl sekso ar ekstremalių pojūčių trūkumo

Broni Ver – medicinos sesuo, prižiūrinti mirtinai sergančius žmones paskutinėmis jų gyvenimo dienomis – papasakojo, dėl ko dažniausiai gailisi žmonės mirties patale. Dažniausiai žmonės, ypač vyrai, prisipažįsta , jog savo gyvenime pernelyg daug dirbo.

Ji parašė knygą „Penki svarbiausi mirštančiųjų apgailestavimai“, joje rašoma apie fenomenalų proto skaidrumą, kuris apima žmones pačioje gyvenimo pabaigoje. Autorė pataria įsiklausyti į šių žmonių prisipažinimus ir pasidaryti atitinkamas išvadas.



„Gaila, kad man trūko drąsos likti ištikimam sau pačiam, o ne gyventi taip, kaip iš manęs laukė kiti“

Dėl šito žmonės apgailestauja dažniausiai. Kai supranta, kad gyvenimas tuojau pasibaigs ir pažvelgia atgal, jie pamato, kiek sumanymų ir svajonių liko nerealizuota. Dauguma žmonių nesugebėjo realizuoti net pusės sumanymų, ir tik mirties patale suprato, kad patys pasirinko tokį gyvenimą. Sveikata suteikia tokią laisvę, apie kurią mažai kas susimąsto iki to momento, kai ji pasibaigia.

„Gaila, kad pernelyg daug dirbau“

Apie tai medicinos sesuo girdėjo praktiškai iš visų vyrų, kuriuos prižiūrėjo. Jie apgailestavo, kad prašvilpė savo vaikų jaunas dienas ir praleido nepakankamai daug laiko su savo moterimis. Moterys irgi neretai prisipažindavo, kad gailisi, tačiau, kadangi dauguma jų priklausė senai kartai, joms gyvenime dažniausiai netekdavo vaidinti svarbiausio maitintojo šeimoje vaidmens.

„Gaila, kad man trūko drąsos atvirai reikšti savo jausmus“

Daug žmonių slopino savo jausmus, kad nekonfliktuotų su aplinkiniais. Dėl to jie gyveno pakankamai nykų gyvenimą, taip ir nesugebėjo tapti tais, kuriais norėjo tapti. Daugeliui išsivystė ligos, kurių priežastimi tapo patirtas skausmas ir nepasitenkinimas.

„Gaila, kad tiek mažai bendravau su draugais“

Neretai žmonės nesuvokė tikros senų draugų vertės, kol neatsidurdavo mirties patale ar kai jau buvo neįmanoma jų surasti. Daugelis taip pasinerdavo į savo gyvenimo problemas, kad kažkuriuo momentu nustodavo bendrauti su geriausiais draugais. Mirštantys žmonės dažnai jautė gilų apgailestavimą dėl to, jog neskyrė draugystei to dėmesio, kurio ji nusipelnė.

„Gaila, kad neleidau sau jaustis laimingu“

Daug žmonių iki pat gyvenimo pabaigos nesuprato, kad laimė – tai grynai žmogaus pasirinkimo reikalas. Jie visą gyvenimą laikėsi pasenusių nuostatų ir įpročių. Gerai pažįstamų dalykų teikiamas komfortas buvo persmelkęs jų gyvenimus ir emocijas. Permainų baimė vertė apsimetinėti prieš kitus ir save, kad jie neva patenkinti gyvenimu, nors širdies gilumoje troško grąžinti į savo gyvenimą betarpiškumą.

Praktiškai visus šiuos punktus galima suvesti į vieną bendrą: „Gaila, kad negyvenau savo gyvenimo“.

Šaltinis