Priešingas efektas. Kaip negalima palaikyti žmogaus

Priešingas efektas. Kaip negalima palaikyti žmogaus

Palaikyti, paremti galima įvairiai, tai labai individualus dalykas. Kažkam pakanka paskambinti, išsikalbėti ir išgirsti nuoširdų „laikykis, aš su tavimi“. Kažkas pervažiuos per visą miestą, kad tiesiog apsikabintų artimą žmogų. Kitam reikalingas konkretus dalyvavimas, veiksmai, problemos sprendimai.

Kiekvienas pats sprendžia, kokia forma teikti ir gauti paramą bei palaikymą. Ir visgi esama žodžių, kurie laikomi parama, o iš tikrųjų duoda visiškai priešingą efektą.

Noriu pasidalinti savu sąrašu. Kiekvienas gali susidaryti saviškį.

„Laikykis!“ Kad ir ką norėjo pasakyti kitas žmogus, tačiau man tai reiškia tik vieną – turiu dar labiau įsitempti, dar daugiau kentėti. Pirmoji reakcija – pyktis, apgailestavimas, kad pasidalinau savo bėdomis, ir troškimas baigti pokalbį. Ir dar praslysta mintis, kad tas žmogus įprato mane matyti tik pozityvų, o negatyvui nepasiruošęs. Tai pačiai operai priklauso raginimas „pakentėti“. Čia iškart kyla noras pasiųsti visiems žinoma kryptimi, tegu ir mintyse.

„Čia dar nieko, o štai man (mano draugei)“ Galbūt jūs tikrai norite tuo momentu paremti, tačiau realiai tik nuvertinate nelaimę ir atimate iš kito žmogaus teisę pergyventi taip, kaip jis pergyvena – nusiminti, pykti, liūdėti, įsižeisti. Tokia jo būsena šiuo momentu. Žodžiai iš serijos „nieko baisaus“ ar jau visai ne į temą „nedramatizuok!“ – tai ne parama, ne palaikymas, o noras kuo greičiau atsikratyti nepatogaus pašnekovo. Tam pačiam dar priskirčiau visiškai ekstremalų variantą, kai žmogui pasiūloma aplankyti vaikų prieglaudą ar prisiminti badaujančius Afrikos vaikus. Vykite tokius „guodėjus“ šalin.

„O aš maniau, kad pas jus viskas gerai…“ (kai kalba eina apie santykius). Kai girdžiu šiuos žodžius, maniškė problema pradeda atrodyti dar sunkesnė ir didesnė, o man vis blogiau ir blogiau… Iškart norisi atsakyti: „Atsiprašau, kad sugrioviau tavo idealų vaizdinį apie mane“ Šiandien man gerai, rytoj gali būti blogai, poryt – vėl viskas susitvarkys. Toks gyvenimas. Viena būsena nepanaikina kitos, jos tiesiog seka viena po kitos. Nėra nieko blogiau nei daryti išvadas vien tik iš vieno konkretaus įvykio.

„Tau tiesiog reikia…“ Toliau seka patarimai, kurių dėka, pašnekovo nuomone, problema išsispręs savaime. Nežinau kaip jums, o man nuo neprašytų patarimų darosi tik dar blogiau. Be to, toks metodas duoda suprasti, jog tu esi bejėgis be pagalbos ir patarimų iš šalies.

Tikriausiai yra daugiau punktų. Aš aprašiau tai, kas mane labiausiai žeidžia.

Iš vienos pusės, kyla logiškas priekaištas – kokie jūs visi beširdžiai, net palaikyti ir paguosti žmoniškai nemokate. O iš kitos – puikiai suprantu, kad tai mano ir grynai mano atsakomybė parodyti, kokia parama man reikalinga. Ko būtent iš tavęs tikiuosi, kai man bloga ir vieniša. Kokių laukiu žodžių ir veiksmų. O tu pats renkiesi, gali ar negali man tą duoti. Mano atsakomybės zona – sustabdyti tave, jeigu tavo žodžiai nesuteikia jėgų ar netgi priešingai.

Sau pačiai aš supratau, kad svarbiausia dalykas paramoje – kai žmogus tiesiog yra šalia, nesakydamas nieko specialaus. Jame yra pakankamai jėgų, kad būtų šalia šiuo sunkiu momentu. Kvėpuotų, girdėtų tavo jausmus ir paprasčiausiai būtų. O aš galiu ramiai pasidalinti savo įtampa ir neviltimi, žinodama, kad to nenuvertins ir neignoruos. Jaučiant tokią nuoširdžią paramą, palengvėja netgi pati sunkiausia našta.

Šaltinis