Prievartavimas-maistu-620x490

Prievartavimas maistu

Iš pradžių norėjau pavadinti šį straipsnį maždaug taip: „Kaip maitinti trejų metų dukrą, kad sulaukusi 30-ies ji neturėtų problemų su svoriu“. Paskui persigalvojau…

Nes tai būtų berniukų diskriminavimas. Tų nelaimingų berniukų, kuriuos suaugusieji irgi verčia valgyti.



Maistas ir valgymas – natūralus žmogaus poreikis. Alkis ir troškulys – pirminiai savisaugos instinktai. Pamėginkite užmiršti pamaitinti kūdikį. Jis praneš jums apie savo alkį visu garsu ir nenusiramins, kol nebus pamaitintas. Vaikas geriau žino, kada ir kiek jam reikia valgyti.

Tiesiog nuostabu, kaip užkietėjusios maitinimo „pagal pareikalavimą“ šalininkės pavirsta tradicinėmis maitintojomis „už mamą“, „už tėtį“, „ir dar šaukštelį už trečios eilės tetą“. O po poros metų ateina laikas ultimatumams: „Kol visko nesuvalgysi, nuo stalo nenueisi“ (variantai – neįjungsiu filmuko, neduosiu saldainio ir t.t.).

Natūralus apetitas? Ne, negirdėjome…

Buvo mano gyvenime trumpas etapas, kai dirbau konsultante svorio metimo centre. Ten dirbo su žmonėmis, kurių viršsvoris nebuvo sunkaus susirgimo rezultatas. Palyginti sveikos („palyginti“ dėl to, kad su nereikalingais kilogramais pas mus ateina dusulys, hipertonija, varikozė ir kitokios gėrybės) papilnėjusios moterys skundėsi gimdymais, amžiumi, paveldimumu. Ir labai sunkiai, su dideliu pasipriešinimu, kurį tekdavo palaužti psichoterapeutui, susitaikydavo su faktu, kad tikroji antsvorio priežastis – neteisingas maitinimasis, su maistu susiję įpročiai, tame tarpe ir tie, kurie buvo įgyti vaikystėje.

Kai griebiatės įvairių manipuliacijų, kad sumaitintumėte vaikui porciją kažkokio maisto, pagalvokite apie jo ateitį. Ar nedarote klaidos?

Marinos istorija

Močiutė tvirtino, kad maisto išmesti negalima. Močiutė džiaugėsi ir gyrė, kai Marina viską iki galo suvalgydavo ir iššluostydavo lėkštę duonos plutele. Močiutė dažnai skaitė pasaką „Švarių lėkščių draugija“. Močiutė sakydavo: „Geri vaikai visada suvalgo tai, kas padėta lėkštėje. Močiutė mokė, kad svečiuose reikia valgyti ir paprašyti dar, kad šeimininkams padarytum malonumą. Marina labai norėjo būti gera mergaite, kad ją girtų, kad močiutei ir kitiems žmonėms būtų malonu. Marina užaugo, ištekėjo, pagimdė du vaikus, maitino šeimą pietumis ir vakarienėmis. Kaip ir anksčiau manė, kad lėkštės po valgio turi likti tuščios. Ir niekad neišmesdavo maisto. Gera mergaitė Marina negalėjo priversti vyro ir vaikų laikytis jos taisyklių, tačiau ir atsisakyti jų nenorėjo. Dėl to visada užbaigdavo valgyti tai, ką lėkštėse palikdavo vyras ir vaikai. Sistemingas persivalgymas baigėsi antsvoriu.

Nataljos istorija

Jos vaikystėje galiojo taisyklė: „Suvalgyk, kas lėkštėje – gausi saldainį“. Bėgant metams, susiformavo poreikis valgymą užbaigti desertu. Kitaip ji nepajusdavo sotumo ir pasitenkinimo. Kiekvieną dieną mažiausiai keturi saldainiai. Iš kitos pusės, kai paprasčiausiai norėdavosi saldaus, vidinis išdresiruotas vaikas primindavo, kad reikia suvalgyti ką nors nesaldaus. Ir netgi nejausdama alkio ji valgė sriubą ar košę, kad paskui leistų sau saldainiuką…

Irinos istorija

Vaikų darželio auklėtoja rūsčiai aiškino: „Kol nesuvalgysi – nuo stalo nenueisi!“ Ir dar grasino išpilti sriubą už apykaklės tiems, kas tos sriubos neužbaigs. Irina tikėjo, kad būtent taip auklėtoja ir padarys. Vieną kartą ji netgi paslėpė kišenėje neapkenčiamą žuvies kotletą, o paskui lauke užkasė jį. Antrą kartą šio triuko prasukti nepavyko. Auklėtoja pastebėjo, smarkiai barėsi, gėdino kotletinę aferistę prieš visą grupę. Irina užaugo, tačiau pasąmonėje pasiliko ta pati baimė, nuostata, kad reikia viską suvalgyti, kas padėta lėkštėje, netgi per prievartą.

Marijos istorija

Liesutę Mariją mama visais būdais stengėsi pamaitinti. Mama lakstė paskui mergaitę su šaukštu po visą butą, įkalbinėjo, gundė, pasakojo pasakas. Paskui namuose atsirado videomagnetofonas ir kasetės su filmukais. Tai buvo išsigelbėjimas mamai. Ji ėmė maitinti mergaitę priešais televizorių. Kol Marija žiūrėjo filmuką, ji noriai atverdavo burną ir kramtė. Marija mėgo filmukus ir stengėsi ilgai valgyti. Kadangi žinojo, jog vos tik nustos valgyti, mama išjungs televizorių. Suaugusiai Marijai išliko įprotis valgyti priešais televizorių. Arba skaitydama. Arba prie kompiuterio. Ar bent jau su kompanija, gyvai bendraujant. Būtinai turėjo kažkas vykti drauge su valgymu. O kai kažkas vyksta tuo pat metu, tai dėmesys koncentruojasi jau ne ties valgymu, kontaktas su organizmu pažeistas ir labai lengva pražiopsoti alkio numalšinimo momentą, persivalgyti. Iš kitos pusės, kai Marija paprasčiausiai žiūrėdavo televizorių, ją pastoviai traukė ko nors užkramtyti.

Svetlanos istorija

Vaikystėje jos nemaitino per prievartą, neskatino saldumynais, nelinksmino filmukais valgymo metu. Tačiau antsvorio problemų ji visgi turi. Nes ją pastoviai traukė saldumynai. Kai mažoji Svetlana nukrisdavo ir užsigaudavo, jai sakydavo: „Neverk, še saldainiuką“. Kai ją vesdavo skiepytis, tai pažadėdavo, kad truputėlį paskaudės, užtat paskui ji gaus šokoladuką. Kai kartą parke jos, septynmetės, neįleido į atrakcioną „vyresniems nei 12 metų“, tėtis pasakė: „Nenusimink, mes geriau nueisime pasmaguriauti ledų“. Kai mergaitė raudojo, gavusi prastą pažymį, mama glostė jai nugarą ir klausinėjo: „Ką tau pagaminti skanaus, dukrele?“ Suaugusi Svetlana stresų ir nuoskaudų patirdavo dar daugiau, savaime aišku. Ir pas ją buvo vaikystėje susiformavęs elgesio stereotipas: jeigu liūdna, skaudu, ilgu, vieniša – reikia suvalgyti ko nors skanaus. Užvalgydama stresus, moteris priaugo 40 nereikalingų kilogramų.

Visus šiuos pavyzdžius apjungia vienas dalykas: valgymas neišalkus ir valgymo nutraukimas, negavus organizmo signalo, kad jis pasisotino. Pastoviai įkalbinėdami, versdami vaiką suvalgyti dar šaukštelį, suvalgyti iki galo, mes pažeidžiame natūralų kontaktą su organizmu. Vaikas nustoja jausti – alkanas jis ar jau sotus. Suaugęs jis pradeda orientuotis ne į savo vidinius organizmo signalus (noriu valgyti), o į išorės faktorius (laikas pietauti).

„O kaipgi jo neversti? Jis gi ištisą dieną nieko nevalgys!“ Žinoma, nevalgys. Jeigu jo anksčiau nuolat bevertė valgyti, o paskui staiga paliko ramybėje, tam tikrą laiką vaikas mėgausis teise nieko nevalgyti ir demonstratyviai atstums lėkštę. Tačiau paskui savisaugos instinktas nugalės ambicijas. Svarbu, kad šiuo laikotarpiu nebūtų laisvo priėjimo prie sausainių, saldainių ir kitų saldumynų. Nes vaikas ims maitintis tik jais.

Jeigu mamai eilinį kartą kils noras papildomai pamaitinti vaiką, tai verta paspausti stabdžių pedalą ir susimąstyti: „Kas mane verčia taip elgtis?“

Stereotipai iš praeities? Nuosavos nuostatos: reikia suvalgyti viską, kas padėta ant lėkštės. Baimė, kad vaikas liks alkanas? Patikėkite – vaikas nėra pats sau priešas, jo kontaktas su savo organizmu dar nenutrūko. Pavalgys tada, kai pasijaus alkanas.

Noras, kad vaikas priaugtų svorio? Kas čia blogo, kad vaikas pats liesiausias iš visų aplinkinių, jeigu jis sveikas, aktyvus ir patenkintas gyvenimu.

Gaila sugadintų produktų? Gaila pastangų, išeikvotų prie viryklės? „Stengiausi, gaminau, o jis nevalgo“… Pagailėkite geriau savo vaiko. Prievartavimas maistu – ne pats geriausias būdas demonstruoti motinišką meilę.

Ir dar vienas nedidelis pastebėjimas. Apetitas pas vaiką bus geresnis, jeigu įtrauksime jį į gaminimo procesą. Juk tai bus patiekalas, kurį jis pats pagamino! (mama tik truputį padėjo)

Šaltinis