Priežastys nebijoti nusivylimų

Žmogus linkęs viską skirstyti kategoriškai į juodą ir baltą, gerą ir blogą, šito jį moko nuo ankstyvos vaikystės, nuo mokyklos suolo, nuo naivių pasakų apie nuostabias princeses ir siaubingus piktadarius. Nieko nuostabaus, kad netgi jausmus mes pradedame vadinti „gerais“ ir „blogais“.

Maloniais ir nemaloniais – taip bus aiškiau, nors kiekvienam žmogui komforto norma yra sava, tačiau mes vienaip ar kitaip siekiame jaustis patogiai. Ir vengiame „negerų“ pojūčių.

Vienas iš tokių jausmų – nusivylimas. Slegiantis pojūtis, neturintis nė lašo malonumo. Nusivylimai tyko mūsų visur aplinkui, skverbiasi per visus plyšius, šis jausmas jau tapo privalomu bet kurios suaugusio žmogaus gyvenimo elementu. Ypač skaudu būna nusivilti žmonėmis: netikėtai demaskuoti geriausio draugo išdavystę, užklupti mylimojo neištikimybę, ar suvokti, kad tėvai negyvens amžinai. Nusivilti visada skaudu. Nieko nuostabaus, kad dauguma mūsų šio jausmo vengia ir yra linkę pasibalnoti nosį rožiniais akiniais. Ar tai teisinga?

Visiškai ne.

Išsiaiškinkime, kodėl nusivilti galima ir reikia (ypač kai kalba eina apie žmones).

Tu gali blaiviai pažvelgti į situaciją

Niekas nėra idealus ir niekas negali amžinai išlikti kaip tavo mylimiausia iliuzija. Gali galvoti ką tik nori ir kiek tik nori, tačiau netgi pati maloniausia saviapgaulė nesuteiks tau tokio milžiniško pasitenkinimo, kaip suvokimas, kad absoliučiai kontroliuoji situaciją ir žinai visą tiesą. Žvelgti faktams tiesiai į akis būna sudėtinga, tačiau reikalas to tikrai vertas.

Nusivylimas padeda augti ir tobulėti

Būtent augti, suaugti, o ne senti. Nusivylimai moko neužsiciklinti tiek kažkokiu vienu dalyku, ar tai būtų daiktas, ar žmogus, o eiti toliau, nežiūrint į nieką. Būtent nusivylimai naivumą paverčia pasitikėjimu savimi ir savo sugebėjimu įveikti nuosavą skausmą. Šis savotiškas psichologinis užsigrūdinimas padaro tave atsparesniu nervinėms perkrovoms, vadinasi padės atsilaikyti bet kokiose situacijose ir paversti jas pergalėmis.

Nusivylimas treniruoja kritišką mąstymą

Mokantis teisingai nusivilti pažvelgia labai giliai į bet kurią situaciją ir, analizuodamas, supranta įvykių priežastis bei motyvus. Jis nenešioja rožinių akinių ir suvokia, kad pasaulyje kol kas dar nesugalvota nieko idealaus. Tokį žmogų sunkiau apgauti, jis turi mažiau šansų likti prie suskilusios geldos. Būtent nusivylęs žmogus gali pastebėti galimą naudą ir pasinaudoti šansu ją gauti. Nauda čia suvokiama kaip viskas, ko žmogui reikia, kas jam gera ir naudinga.

Pradedi paprasčiau į viską žiūrėti

Nuo pirmojo vaikiško nusivylimo („Senis Šaltis neegzistuoja!!!) iki kur kas brandesnių ir sąmoningesnių nusivylimų žmogus nueina ilgą kelią, kuriame jį daug kas žeidžia. Pirmasis blogas pažymys, pirmoji meilė, pirmasis „mes jums perskambinsime“, pirmoji neištikimybė, pirmoji artimo žmogaus mirtis – visa tai tikra tragedija kiekvienu konkrečiu momentu, ir bus labai kvaila nepaisyti apsiverkusio pirmaklasio, nesitikėjusio tokio prasto įvertinimo, jausmų. Tačiau laikui bėgant, nusivylimas po nusivylimo, jis išmoks paprasčiau žvelgti ne tik į mokslus, bet apskritai į gyvenimą. Blogai tai, ar gerai – spręsti tau. Tačiau kuo mažiau mes tuščiai pergyvename, tuo daugiau sutaupome senatvei nervų ląstelių.

Nusivylimai moko mylėti ir vertinti patį save

Kai supranti, kad viso to, kas „gera“ negalima suabsoliutinti, kad visi medaliai turi dvi puses, atsiveria kažkokia visiškai nauja funkcija – mylėti save iš tikrųjų. Suprasti save kaip svarbią vertybę ir gyventi ne vien kitiems, bet ir sau pačiam.

Argi nusivylimas ne nuostabus?

Šaltinis