Mes pamirštame apie tai, kad svarbiausias „stebuklingas“ žodis yra AČIŪ. Ir sakyti jį reikia ne tada, kai mums padovanoja automobilį, o nuolat! Teoriškai tą žinome, bet praktiškai kažkodėl to nedarome.
Prastas jaunikis peršasi – geram kelią nurodo.
Taip, yra tokia patarlė. Apie ką ji? Ogi apie jaunikius. Ir ne tik apie juos. Mes, prisiskaitę apie visokiausias norų išpildymo technikas, realiame gyvenime dažnai padarome vieną lemtingą klaidą.
Tikriausiai ir patys žinote, kad dėkingumo žodžiais reikia kreiptis į Visatą tiesiog šiaip. Tai turi būti ritualas, mantra. Kas gali būti paprasčiau, kaip išeiti ryte ar vėlai vakare, kai pateka mėnuo, ir išreikšti savo susižavėjimą ir dėkingumą pasauliui nuoširdžiais žodžiais. Daug kam iš mūsų tai iš tiesų paprasta. Deja, dauguma pamiršta šį ritualą.
Kiekviena kartą, kai mes prašome ko nors Visatos, ji atsako mums rodydama savo ypatingus ženklus. Tie ženklai mus pasiekia mažų dovanėlių pavidalu. Kai koks nors daiktas netikėtai patenka į mūsų rankas, tai ir būna likimo dovanos.
Štai jūs vaikštote po mišką ir bandote nuspėti savo likimą, staiga pro jus prastryksi voverė ir numeta kankorėžį po kojomis. Kaip tokiu atveju nesusigraudinti? Arba žingsniuojate gatve puikuodamiesi nauja brangia skrybėle, ir staiga miesto balandis ją apdergia. Kaip nenusišypsoti? Juk godumas ir prietarai byloja, kad toks balandžio ženklas reiškia pinigus.
Mes mylime savo mažuosius brolius, o panašių į save prisibijome ir žiūrime į juos įtariai. Visą laiką laukiame iš žmonių kokios kiaulystės, įžeidimo, nuoskaudos. Viską, ką mums duoda žmonės, priimame bambėdami: „Mažoka, mažoka…“
O juk Likimas siunčia mums ženklus ne tik per voveraites ir balandžius. Sentimentalus požiūris į voveraites ir prietaringas į paukščius – argi tai išmintis, nuolankumas?
Pabandykite reaguoti tais pačiais šiltais jausmais į savo brolius – žmones, kai jie duoda jums į rankas „nereikalingą“ puokštę, arbatos paketėlį ar bet ką. „Duodančią ranką“ mes visaip įžeidinėjame, mums nepakeliamas įsibrovimas į mūsų privatų gyvenimą. Stop! O kaip jūs norėtumėte gauti Likimo dovaną?
Laiškanešys skambina du kartus. Ne, jis skambina daug kartų, bet mes sugebame nereaguoti ir į devintą skambutį!
„Stebuklingų technikų“ žinovai įspėja: kai Likimas ima vykdyti mūsų užsakymą, jis pradeda nuo bandomojo varianto – kaip mes jį sutiksime, taip viskas tęsis toliau.
Svarbiausias mūsų išbandymas yra mūsų sugebėjimo jausti dėkingumą patikrinimas per kasdienį bendravimą su žmonėmis, netobulais ir nepatraukliais arba, atvirkščiai, tokiais simpatiškais, kad net pavydas ima.
Tarkime, jūs paprašėte Likimo atsiųsti sau tinkamą jaunikį. Kitą dieną gatvėje prie jūsų prisikabina kažkoks vyriškis. Neskubėkite išlieti ant jo visų nuodų, kurie susikaupę jūsų feministiškoje sieloje. Tai – nesąžininga. Likimas tik skambina pirmuosius bandomuosius akordus, sulaukite veiksmo pradžios.
Jūs prašote pinigų. Eidami gatve, ant šaligatvio pastebite centą. Ką, gėda paimti? Jeigu taip elgsitės su pinigais, tai vargu, ar jų kada nors atsiras daug. Tai buvo stebuklingas centas, atsakymo į jūsų prašymą pradžia.
Iš tikrųjų bet koks centas yra stebuklingas, ir bet koks žmogus yra Likimo pasiuntinys. Tačiau mes to nesuprantame, mums reikia specialiųjų efektų. Ar ne geriau būtų išmokti klausytis negarsios muzikos, kol mes galutinai neapkurtome ir neapkvaišome nuo beprotiško garso šlagerių?
Prisiminkime vaikystės pasaką, kaip pamotės dukra, eidama pasiimti turtų, kurių jau gavo našlaitė, rauko nosį ir atsisako ištraukti iš krosnies iškepusią duoną, nuskinti nuo obels prisirpusius obuolius, taip ir negauna nieko gero.
Jeigu skaitėte pasakas, žinote, kad ten netikėtai atsiranda labai svarbus personažas, netrukus padarantis stebuklus ar atlyginantis pagal nuopelnus. Ir su tuo svarbiu personažu ar persirengusiu burtininku reikia elgtis meiliai ir pagarbiai. O tai pripils jums pilną kibirą gyvačių ir varlių vietoj auksinių. Prisiminkime, kaip mes juokėmės iš trumparegės pamotės dukters, kad ji priešgyniavo burtininkei, kai iš tikrųjų laikė geraširdiškumo egzaminą.
Visų paslapčių paslaptis yra paprasta: mūsų gyvenimas – kaip pasaka. Ir kiekvienas, kas jame atsiranda, yra labai svarbus personažas. Ypač jeigu tai – kvailys ar skurdžiai apsirengęs nepažįstamasis. Neskriauskite jų, net jeigu tai bendradarbis iš gretimo skyriaus, kuris atnešė jums kažkokį niekutį vietoj dovanos. Perlaužkite savo paplotį į dvi dalis ir duokite jam vieną pusę. O už tai jis duos jums stebuklingą siūlų kamuolį. Matote, kaip driekiasi iš kamuolio kelią į laimę nurodantis siūlas? Vyniojasi, vyniojasi ir pradingsta už horizonto. Vadinasi, dar reikės eiti toli.
