Progreso-pavojus-kaip-jį-įveikti-620x620

Progreso pavojus, kaip jį įveikti

Nuo seniausių laikų žmogus kovojo dėl išgyvenimo. Kovojo su stichija, su badmečiais ir su kitais žmonėmis. Šioje kovoje žmogus užgrūdino charakterį, sugebėjo išgyventi ir pastoviai judėjo į priekį. Progresas nestovėjo vietoje, žmogus išradinėjo vis naujas ir naujas technologijas, lengvindamas sau gyvenimą šimtmetis po šimtmečio. Vakarykščiai sunkumai išnykdavo, tačiau iškildavo nauji pavojai ir žmogui vėl tekdavo kovoti dėl išlikimo.

Taip buvo labai ilgą laiką. Troškimas išgyventi ir išsaugoti artimuosius, buvo progreso variklis. Tačiau anksčiau ar vėliau ateina momentas, kai žmogui daugiau nebereikia kovoti dėl išgyvenimo. Jis sukūrė naują visuomenę, kurioje dėka žmonių tarpusavio sąveikavimo ir technologijų poreikis kovoti dėl išlikimo atkrito. Tai daugelio šimtmečių darbo rezultatas, žmogus pagaliau gavo, ko norėjo.



Tačiau kas tokioje aplinkoje vyksta su žmogumi? Viskas paprasta – žmogus pradeda degraduoti. Ir tai ne jo kaltė, tokia jo prigimtis. Kad augtų, žmogui reikalingas iššūkis, reikalinga kova, būtina palaikyti tonusą. Kai tik visuomenė suminkštėja, ji iškart pradeda eiti iš proto. Moralė, visuomenės stuburas, palaipsniui atmiršta. Žmonės pradeda gyventi savo malonumui. Dėl ko per trumpą laiką visuomenė visiškai nusilpsta ir pralaimi konkurencinėje kovoje su kita visuomene, kuri galbūt mažiau išsivysčiusi, tačiau kurioje žmonės išliko žmonėmis.

Šitą procesą galima palyginti su fizinės sveikatos praradimu. Iš pradžių žmogus gyveno natūralioje aplinkoje, jam teko daug dirbti, dėl ko jis buvo visada puikios formos. Silpnieji paprasčiausiai neišgyvendavo. Tačiau naujoje žmonių sukurtoje aplinkoje fizinio darbo būtinybė palaipsniui nyksta. Ir gaunasi, kad visuomenėje pilna ligotų ir silpnų žmonių. Tas pats vyksta ir intelekto srityje.

Kaip su tuo kovoti? Juk negalima paprasčiausiai imti ir sustabdyti progresą. Žmonės kovojo, aukojosi, kad palikuonys gyventų geriau. Mūsų uždavinys – suprasti, kad ir šiuolaikiniame pasaulyje mes turime iššūkį. Mes vis dar stovime ant ribos, tiesiog nustojome tą ribą matyti. Jeigu leisime sau aptingti, jeigu nustosime darbuotis ir mylėti darbą – palaipsniui pavirsime gyvuliais, o mūsų vietą užims tie, kurie kovoja toliau.

Reikia dirbti su savimi. Kiekvienam atskirai ir visiems bendrai. Kaip sportininkui, kuris verčia save treniruotis kiekvieną dieną, pranokdamas pats save – mes irgi turime dirbti su savimi ir kelti sau vis didesnius ir didesnius tikslus. Tai – kiekvieno uždavinys. Būtina pastoviai save tobulinti, semtis žinių, įgyti naujų įgūdžių, užsiimti kūryba ir treniruoti kūną. Kitaip sulauksime degradacijos ir tai pasakytina apie visą visuomenę.

Mums gyvybiškai svarbu atskleisti kiekvieno mūsų žmogišką potencialą. Juk gyvename tokiu laiku, kai viskas įmanoma. Tačiau tam reikia darbuotis su savimi. Jeigu norime išlikti, jei norime išsaugoti save ir pasaulį, reikia užsiimti saviugda, paversti žmogaus potencialo atskleidimą svarbiausia visuomenės užduotimi. Ir tuo užsiimti reikia jau šiandien, pradėjus nuo savęs.

Šaltinis