Psichologiškai brandžios asmenybės požymiai

Būtina suprasti, kad kalba eina apie pakankamai lankstų brandžios asmenybės modelį, kuris gali turėti skirtingus požymių rinkinius. Dėl to siūlai panagrinėti konkrečius faktorius, iš kurių galima sumontuoti centrinį tokios asmenybės karkasą.

Autentiškumas (savitumas)

Žinomas amerikiečių psichoterapeutas Dž. Biudžentalis (J. Bugental) autentiškumą laiko svarbiausia žmogaus egzistencine vertybe. Jis išskiria tris pagrindinius autentiškumo požymius:

  • Visiškas šio konkretaus gyvenimo momento suvokimas;
  • Savarankiškai pasirinktas gyvenimo būdas šiuo konkrečiu momentu;
  • Asmeninė atsakomybė už šį savo pasirinkimą.

Autentiškumas tam tikra prasme apibendrina daugelį asmenybės bruožų. Visų pirma tai nuoširdumas kito žmogaus atžvilgiu. Autentiškas žmogus nori būti ir yra pats savimi tiek savo tiesioginėse reakcijose, tiek apskritai visame elgesyje. Jis leidžia sau nežinoti visų atsakymų į gyvenimiškus klausimus, jeigu jų išties nežino. Jis nesielgia kaip įsimylėjęs, jeigu šiuo momentu jaučia priešiškumą.

Pagrindinis daugelio žmonių sunkumas tas ir yra, kad jie labai daug gyvenimiškos energijos išeikvoja vaidmenims sukurti, išoriniam fasadui, vietoje to, kad panaudotų ją spręsti realioms problemoms. Jeigu žmogus didžiąją laiko dalį slapstysis už kažkokio jo pasirinkto vaidmens kaukės, nieko nuostabaus, kad mainais susilauks analogiško nenuoširdaus elgesio iš kitų žmonių pusės. Autentiškumas – pats geriausias lankstaus elgesio pavyzdys.

Atvirumas nuosavai patirčiai, savo jausmų priėmimas

Čia atvirumas suprantamas ne kaip atvirumas kitiems žmonėms, o kaip nuoširdumas ir nuosavų jausmų suvokimas, priėmimas. Socialinė patirtis kužda, kad reikia neigti, atmesti savo jausmus, ypač negatyvius. Aplinkos ir aplinkinių daromas spaudimas verčia išstumti arba slopinti liūdesį, susierzinimą, pyktį. Psichologiškai brandus žmogus nevys šalin jokių savo jausmų, tame tarpe ir negatyvių. Jis juos, kaip sakoma, pergyvens, išgyvens. Tiktai tokiu atveju galima sėkmingai kontroliuoti savo elgesį, kadangi išstumti jausmai yra iracionalūs, t.y. tampa nekontroliuojamo elgesio šaltiniais. Kai suvokiame savo emocines reakcijas, galime patys rinktis vienokį ar kitokį elgesio modelį kiekvienoje konkrečioje situacijoje, ir neleisti, kad išstumti, nesuvokti, neišgyventi jausmai suardytų mūsų elgesio reguliaciją. Dėl to žmogų galima laikyti psichologiškai brandžiu tik tada, kai jis demonstruoja pakantumą visai savo ir svetimų emocinių reakcijų gamai.

Savęs pažinimas

Ribotas savęs pažinimas – tai laisvės apribojimas, o gilus savęs pažinimas padidina pasirinkimo galimybę iš įvairių variantų savo gyvenime. Kuo daugiau žmogus žino pats apie save, tuo geriau jis pažins ir kitus žmones ir atvirkščiai – kuo daugiau žmogus supras kitus žmones, tuo giliau supras save. Nemokėjimas išgirsti, kas dedasi mūsų viduje, didina stresą ir riboja mūsų gyvenimo efektyvumą. Labai svarbu realistiškai ir sąmoningai žvelgti į pačius save.

Asmenybės jėga ir identitetas

Brandus žmogus turi žinoti, kas jis toks, kuo gali tapti, ko nori iš gyvenimo, kas jam svarbu ir kas nesvarbu. Jis uždavinėja gyvenimui klausimus, atsakinėja į gyvenimo keliamus klausimus ir pastoviai tikrinasi savo vertybes. Tiek profesionaliame darbe, tiek asmeniniame gyvenime žmogui negalima būti paprastu kitų žmonių lūkesčių atspindžiu, jis turi veikti, vadovaudamasis nuosava vidine pozicija. Tai leis jaustis jam stipriu tarpasmeniniuose santykiuose.

Mokėjimas atlaikyti netikrumo situaciją

Daug žmonių nejaukiai jaučiasi situacijose, kurioms trūksta struktūros, aiškumo, tikrumo. Tačiau vienas iš brandžios asmenybės bruožų yra „atsisveikinimas“ su tuo, kas puikiai žinoma iš nuosavos patirties ir žengimas į „neištirtą teritoriją“. Žmogui būtinas pasitikėjimas savimi tokiose situacijose. Juk mes iš esmės niekada nežinome, ką parengė mums nauja diena, su kokia problema mes susidursime ir kokius sprendimus teks priimti. Pasitikėjimas savo intuicija ir jausmų adekvatumu, tikėjimas savo sprendimų konstruktyvumu ir sugebėjimas protingai rizikuoti – šios savybės padeda žmogui pergyventi įtampą, kurią sukuria besikeičiančių gyvenimo situacijų sukuriamą netikrumo jausmą.

Asmeninė atsakomybė

Kadangi dauguma gyvenimiškų situacijų sukuriamos paties žmogaus, tai jis turi būti atsakingas už savo veiksmus jose. Savo atsakomybės suvokimas leidžia laisvai ir sąmoningai pasirinkti bet kuriuo bendravimo metodu – sutikti su pašnekovo argumentais, ar produktyviai prieštarauti. Asmeninė atsakomybė padeda konstruktyviau priimti kritiką. Tokiais atvejais kritika neįjungia psichologinės gynybos mechanizmo, o veikia kaip naudingas atgalinis ryšys, padidinantis veiklos efektyvumą ir palengvinantis gyvenimo organizavimą.

Santykių su kitais gilumas

Brandus žmogus, savaime aišku, įvertina kitus žmones – jų jausmus, pažiūras, savitumą, charakterio bruožus, tačiau vertindamas nesmerkia ir neklijuoja kokių nors etikečių. Toks bendravimas su kitais pakankamai svarbus, ir vis dėlto reikia atsižvelgti į visas tas baimes, kurias pergyvena dauguma žmonių, kai bando užmegzti artimus, šiltus santykius su pažįstamais. Kai kuriems atrodo, kad teigiamų jausmų reiškimas įpareigoja ir šitokiu būdu apriboja laisvę ir daro juos pažeidžiamus. Kažką gali bauginti tai, kad partneris atmes teigiamus jausmus, dėl to saugiausia pozicija, jo manymu, yra atsisakyti artimų santykių, bendrauti per distanciją. O štai psichologiškai brandžiam žmogui svetimos tokios baimės, jis sugeba pakankamai laisvai reikšti savo jausmus, tiek pozityvius, tiek negatyvius, kai bendrauja su kitais žmonėmis.

Realistiškų tikslų išsikėlimas bendraujant

Paprastai sėkmė skatina kelti sau dar didesnius tikslus, o nesėkmė, atvirkščiai – priverčia nuleisti žemiau pretenzijų kartelę. Kartais šis savisaugos mechanizmas pažeidžiamas, ir tada pernelyg sudėtingas tikslas bus iš anksto pasmerktas nesėkmei arba išsikelto tikslo siekimas nesuteiks jokio pasitenkinimo. Taigi, bet kuriam žmogui būdinga suvokti savo galimybių ribotumą. Mes nesame visagaliai. Realybėje nė vienas žmogus negali sukurti teisingų santykių su absoliučiai visais žmonėmis. Labai naivu manyti, kad tu gali sumaniai bendrauti su bet kuo, o jeigu santykiai pastringa, tai dėl to kaltas tasai kitas. Toks naivus optimizmas gali tapti ateityje labai šaltu „psichologiniu dušu“.

Iš tikrųjų žmogus gali drąsiai atsisakyti nerealių siekių tapti tobulu ir įveikti visus sunkumus jau esančiuose ir būsimuose santykiuose. Tas, kuris nesugeba pripažinti savo galimybių ribotumo, gyvena iliuzijomis, kad įmanoma suprasti kitą žmogų. Jis kaltins save dėl padarytų klaidų vietoje to, kad pasimokytų iš jų. Jeigu mes pripažįstame, kad mūsų galimybės ribotos, tuo išvengiame visiškai nereikalingos įtampos ir kaltės prieš kitus žmones jausmo. Šiuo atveju santykiai su kitais darosi gilesni ir tuo pat metu labiau realistiški. Tikslus savo galimybių įvertinimas leidžia mums išsikelti pasiekiamus tikslus.

Empatijos jausmas

Empatija – tai atjauta ir partnerio jausmų supratimas, o taip pat atsižvelgimas į juos bendraujant. Psichologijos požiūriu, empatija nelaikoma kažkokiu ypatingu žmogaus bruožu. Ir jos pasireiškimo diapazonas reiškiasi pakankamai plačiai – nuo silpno emocinio atgarsio, iki visiško pasinėrimo į partnerio jausmų pasaulį. Laikoma, kad empatiją formuoja emocinis reagavimas į išoriškus, kartais vos pastebimus kito žmogaus nuotaikos pasireiškimus – poelgius, kalbas, mimiką, gestus ir t.t. Psichologai mano, kad empatiją demonstruojantis žmogus suvokia, kad jausmai, kuriuos jis patiria – tai bendravimo partnerio jausmų atspindys.

Psichologiškai brandus žmogus negali išsiversti be empatijos įgūdžių.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI