Pusiau-rimtai.-Svorį-metančios-moters-vyro-dienoraštis-620x466

Pusiau rimtai. Svorį metančios moters vyro dienoraštis

(labai senas internetinio folkloro perliukas, bet gal kas dar neskaitė)

Aš, žinoma, viską suprantu. Suprantu visų moteriškių, tame tarpe ir mano mylimosios, siekį tapti dar geresnėmis negu jos yra iš tikrųjų. Bet štai maniakiškas siekis padaryti geresniais visus aplinkinius man, tikriausiai, liks nesuvokiamas.

Prasidėjo viskas kaip ir įprastai, po užpernykščių Naujųjų metų šventimo. Mano antra puselė pamėgino pradėti naują gyvenimą drauge su prasidedančiais naujais metais. Bet kažkaip ne taip.

Didžiuliai dubenys baltos mišrainės ir senelės tortai padėjo jai gėdingai pralaimėti kovą su meile keptoms bulvytėms bei spurgoms su džemu ir kitiems skanėstams. Dėl to karas buvo laikinai atidėtas. Ir štai dabar ji nutarė, kad tiedu du atliekami du centimetrai ant talijos, kurie buvo ant jos visą tą laiką, kai aš ją pažįstu, trukdo jai šiais metais tiesiog nepakeliamai ir visiškai nepakenčiamai.

Pirmoji diena

Mano mieloji užsitempė džinsus, kuriuos nešiojo devintoje klasėje. Šiaip ne taip užsisegė ir papūtė lūpytes. Į mano drovią pastabą, kad per paskutinius penkis metus ji tilpdavo tuose džinsuose išimtai gulinčioje padėtyje, reagavo antausiu. Už ką?! Nieko nesuprantu.

Antroji diena

Man rodos, žmona pradeda kraustytis iš proto. Bala nematė, tegu meta tą svorį, bet kam gi iš visų kitų šeimos narių tyčiotis? Mano mieloji sušėrė viską, kas buvo skanaus šaldytuve, katinui. Murklys paklaiko, išsipūtė, letenomis vos pasiekia grindis per pilvą. Visa šeima buvo pasodinta ant dietos. Vakarienei visi valgė kažką, kas labai iš tolo priminė nesūdytus ryžius. Sakau „labai iš tolo“, nes be mikroskopo lėkštės turinio įžiūrėti buvo praktiškai neįmanoma. Išgama uošvė šimtu procentu remia žmoną.

Trečioji diena

Į darbą ne ėjau, o bėgau. Laukiau pietų pertraukos kai dangiškos manos. Kolegos žvelgė su užuojauta. Kažkas pajuokavo: „Tavęs ką – žmona nemaitina?“ Humoristai atsirado! Vakare uošvis pabandė išreikalauti iš moterų normalaus maisto. Aha, mano brangioji pastatė priešais tėtuką lėkštę su morkų ragu. Na ir vaiką uošviai užaugino. Iš nuosavo tėvo taip tyčiotis! Žmona perskaitė lekciją apie tai, kaip nevalgyti po šeštos valandos vakaro.

Ketvirtoji diena

Katinas prašosi į laisvę. Įtariu, kad ne pas kates. Vargšelis jau seniai pamiršo klastingą šeimininkės dosnumą ir dabar, kaip pilnavertis šeimos narys, maitinasi dietiniais produktais. Prašosi į lauką. Ten pilna tikros mėsos, o ne padarytos iš sojos.

Penktoji diena

O uošvė, vis dėlto – žmogus. Įsigudrino nelegaliai įnešti į namus dėžutę saldainių. Reikia įsiminti, kad ji tokius mėgsta ir kada nors nupirkti (Dieve! Aš? Uošvei? Saldainius??? Iki ko privedė…) Nupirksiu, kai baigsis žmonos karas su centimetrais… „Mieloji, na ko tu su jais kariauji? – meiliai kuždu jai į ausytę. – Centimetrai tokie mažiukai, o tu – tokia didelė…“

Bac!!!

Kaip ausį skauda….

Šeštoji diena

Viskas, įkyrėjo. Pabandžiau paaiškinti mylimai žmonai, kad vyrai turi gerai maitintis, kitaip neturės jėgų. Nepadėjo. Bet buvo ir linksmesnių dalykų. Stebėjau, kaip uošvis, solidžios kompleksijos vyriškis, po sunkios darbo dienos suvalgė salotas iį salierų ir taip tikroviškai pasakė :Aš sotus“… Koks aktorius jame žūsta!

Septintoji diena

Valio, penktadienis! Po darbo – alus, alus, alus su čipsais, su dešrelėmis ir jokių virtų daržovių! Ir iš dangaus iškart atgal į nuodėmingą žemę… „Mielasis, grįžk namo anksčiau, šiandien juk skalbimo mažiną užsakytą atveš…“ Ne, na kokia, vis dėlto bjaurybė… Jos techninio išsilavinimo bet koks inžinierius gali pavydėti, o šita apsimeta, kad nesusidoros su skalbimo mašina. Čia jas visas moteriški žurnalai išmoko apsimesti kvaišomis ir bejėgėmis? Tie patys žurnalai, kurie pataria teisingai maitintis ir mesti svorį kartu su visa šeima?

Vakare uošvė patykojo mane prie durų į vonią ir tylėdama pakišo sumuštinį su lašiniais. Vos ašaros neištryško. Sušnabždėjau virpančiomis lūpomis: „Ačiū, mama“. Štai kur didvyriška moteris. Ir kur ji tuos lašinius slepia?

Aštuntoji diena

Viskas pražuvo. Murklys aptiko uošvės slaptavietę. Naktį girdėjau, kaip jis urzgė, plėšdamas nasrais gabalus lašinių nuo palties. Bijojau net artintis, nekalbant jau apie atėmimą. Gulėjau atviromis akimis ir pavydėjau. Ryte mama išėjo pas draugę su blizgančiomis iš bado akimis, o uošvis pasikvietė mane į pirtį. Kaip ir reikėjo tikėtis, pirties nepasiekėme, jėgų užteko iki artimiausios kavinės.

Namie visi sugrįžo sotūs ir puikiai nusiteikę, kur rado piktą ir alkaną brangiąją, kuri aršiai ginčijosi su savo kankinimo įrengimu. Svarstyklės atkakliai priešinosi ir nenorėjo kryptelėti rodyklės bent per vieną padalą kairėn.

Devintoji diena

Krizė. Į svečius atėjo žmonos draugė. Su tortuku ir buteliu martinio. Labai nustebo, kai maniškė pavaišino ją cukinijų blyneliais. Papasakojo maniškei apie žalą organizmui, kurį daro vegetarizmas. Aš, pasirodo, nepakankamai vertinau tą mielą, stebuklingą pletkininkę ir skandalistę…

Per anksti apsidžiaugiau. Ji padarė siaubingiausią klaidą: pasakė „Brangioji, tu numetei svorio“.

Tai kažkoks košmaras. Aš seniai pastebėjau, kad moterys sako tai viena kitai tiesiog šiaip, kad padarytų malonumą. O mums – toliau kankintis. Ačiū, drauguže, pagelbėjai…

Dešimtoji diena

Panašu, kad kaupiasi audra. Žmona ištraukė iš spintos tuos pačius nelemtus džinsus. Ir džinsai… Džinsai lengvai užsisegė! Keista. Galiu prisiekti, kad mano brangioji nesuliesėjo nė per centimetrą (kokia kiaulystė: visi sulyso, o ji – ne!) Mama ir tėtis gudriai susižvalgė. Ir čia aš supratau – tegyvuoja siuvimo mašinėlė ir įgudusios uošvės rankos!

O be galo laiminga žmona įsitaisė šalia manęs su lėkšte, kurioje puikavosi didelis gabalas torto ir, tikiuosi, ilgam atsisakė savo idiotiškų idėjų. Aš juk ją myliu, o ne tuos suknistus centimetrus.

O etaloninius džinsus nukišau tolėliau. Kur būtent – žino tik Murklys. Bet jis manęs neišduos…

Šaltinis