Pyktis sau neleidžia mums augti

Originalas

Pyktis gali slėptis po daugeliu kaukių. Jis gali pasireikšti tokiomis lengvai atpažįstamomis formomis kaip apmaudas, pagieža, savigrauža ar kaltinimai sau. Tačiau jis gali slėptis ir po tokiais jausmais kaip nekantrumas, pavydas, kaltė, gailestis, žema savigarba ir dar daugiau.

Pažvelkime į pavydą. Kai mes kam nors pavydime, mes norime turėti tai, ką turi tas žmogus. Ar tai būtų meilė, pinigai, materialiniai turtai, šeima, draugai, geresnis darbas ir t.t. Taigi, kodėl mes pavydime? Mes galime sakyti, kad objektyvi priežastis yra ta, kad mes pavydime jiems todėl, kad neturime to, ką turi jie. Tiesa. Tačiau tuomet mes turime užduoti sau klausimą “Kodėl mes neturime to, ką turi kiti? Kodėl mes neturime geresnio darbo, geresnių santykių, materialinės gerovės, daugiau draugų ir t.t.?” Mes to neturime, nes dėl kažkokių priežasčių mes tai arba atstūmėme, pasirinkome tai apeiti, arba manome, kad to nenusipelnėme.

Štai iš čia ir ateina pyktis. Nors gali atrodyti, kad mes pavydime kitiems žmonėms, iš tikrųjų mes pykstame ant savęs, kad neturime to, ką turi jie. Nors tai gali atrodyti kaip “blogas” dalykas, iš tikrųjų tai yra pirmas žingsnis norint gauti tai, ko norime. Jeigu jūs paprasčiausiai pavydėtumėte kitiems, jūs į juos žiūrėdami sakytumėte: “Jie tokie laimingi, kad tai turi”. Pyktis sau rodo, kad jūs žinote, kad taip pat galėtumėte turėti viską, ko pavydite kitiems.

Kitas žingsnis, norint visa tai turėti pačiam, yra pažiūrėti į save ir suprasti, kodėl viso to neturite – nes tam, kad jūs to negalite turėti, nėra jokios priežasties – nebent jūs nusprendėte to neturėti! Ir tai yra svarbiausia. Dažnai mes skundžiamės savo likimu, nes neturime “kažko”, tačiau kai surizikuojame ir pažvelgiame giliau, pamatome, kad dėl kažkokių priežasčių mes iš tikrųjų nenorime tų dalykų. Dabar priežastys gali kilti iš nesubalansuotos įsitikinimų sistemos, tačiau nepažvelgę į savo vidų mes niekuomet nesužinosime tiesos.

Galbūt jūs skundžiatės dėl to, kad nesuradote savo gyvenimo partnerio, tačiau giliai viduje jūs: 1) netikite, kad toks žmogus egzistuoja, 2) tikite, kad jeigu toks žmogus ir būtų, jis nenorėtų būti su jumis, ir 3) netikite, kad galite susikurti laimingus ir subalansuotus santykius. Dabar pasakykite, ar, turėdami tokius įsitikinimus, jūs kada nors patrauktumėte “savo svajonių vyro (moters)” dėmesį ir jį išsaugotumėte? Dėl tų pačių priežasčių jūs neturite ir savo svajonių darbo, pinigų, draugų ir t.t.

Tuomet ir vėl sukyla pyktis sau. Jūs pykstate ant savęs, nes (viršuje aprašytoje situacijoje) jūs negalite surasti, patraukti, išsaugoti “svajonių partnerio” ar netgi tikėti egzistavimu. Jūs pykstate, nes nedarote to, ko reikia, kad gautumėte tai, ko norite. Giliai viduje mes dažniausiai manome, kad jeigu kažkas yra blogai mūsų gyvenime, tai yra mūsų kaltė. Net jeigu mes skundžiamės ir kaltiname visus aplinkinius, dalis mūsų vis viena tiki, kad tai “mano kaltė”. Taigi ir vėl sukyla pyktis sau.

Ką mes čia galime padaryti? Pripažindami, kad pykstame ant savęs, mes galime 1) atleisti sau už tai, kad nesame tobuli; 2) suprasti, ar mes pykstame dėl “teisingų” priežasčių. Kas gi yra teisinga priežastis? Galbūt mes pykstame ant savęs, nes nedarome to, ką “žinome”, kad galėtume daryti, kad susikurtume tokį gyvenimą, kokio norime. Mes pykstame ant savęs, nes nežinome “išeities” iš situacijos, tačiau nenorime vargintis ir jos ieškoti. Mes pykstame ant savęs, kad netikime, kad esame verti geresnių dalykų.

Ar tai reiškia, kad mes “pykstame dėl teisingų priežasčių”? Iš tikrųjų, ne, nes, žinoma, nėra jokių priežasčių pykti ant savęs, tačiau dažnai mes tikime, kad pyktis suteiks mums motyvaciją pasikeisti. Pyktis sukelia pasipiktinimą ir dar daugiau pykčio, daugiau baimės, daugiau pagiežos, daugiau neigiamumo ir t.t.

Taigi, kai surandate priežastį, dėl kurios pykstate ant savęs, atleiskite sau… Žinoma, jūs netobuli… O kas gi yra tobulas? Kažkoks mūsų pačių susikurtas supratimas apie tai, kokie mes “turėtume” būti. Žinoma, yra gerai turėti pavyzdį arba tikslą, kurio siekiame, tačiau yra negerai bausti save už tai, kad nesame ta “šviesi asmenybė”…

Pykdami ant savęs už tai, kad “nelaimime kasdieninių gyvenimo lenktynių”, mes sau nepadėsime. Kai bėgikas pralaimi lenktynes, jis gali jausti nusivylimą ir pykti ant savęs, kad labiau nepasistengė, tačiau vienintelis būdas nugalėti kitose lenktynėse yra palikti pyktį už savęs ir toliau siekti savo užsibrėžto tikslo. Jeigu jūs ir toliau nieko nekeisite, jūsų rezultatai bus tokie pat. Taigi verčiau ne pykite ant savęs, o darykite kažką kitaip, kas padėtų jums pasiekti užsibrėžto tikslo.

Lygiai taip pat yra ir gyvenime. Kartais mes laimime, kartais pralaimime. Iš tikrųjų kiekvieną dieną mes kažką laimime, o kažką pralošiame… tačiau būtent toks yra visų gyvenimo pasirinkimų ir aspektų mokymosi bei patyrimo procesas. Kai mes buvome vaikai ir mokėmės vaikščioti, kalbėti, bendrauti, mes nepykome ant savęs ir nesakėme “Man niekuomet tai nepasiseks”. Ne, mes vis kartojome, stengėmės, darėme vėl ir vėl. Ir galiausiai pasiekėme tikslą: išmokome vaikščioti ir kalbėti.

Lygiai taip pat viskas yra ir su tais dalykais, kurių mes norime… ar tai būtų materialiniai daiktai, elgesio bruožai ar dvasinis suvokimas. Galbūt iš pirmo, antro ar netgi trečio karto mums tai nepavyks, tačiau reikia atkakliai ir ištvermingai to siekti ir toliau. Pykdami ant savęs mes tik nutolinsime savo tikslus… nes mūsų mintyse žmogus, ant kurio mes pykstame, nusipelno ne apdovanojimo, o bausmės…

Taigi, pyktis tik atitolins jūsų svajonės įgyvendinimą. Išankstinis ir svarbiausias žingsnis norint pasiekti savo tikslus yra pamiršti savo pyktį (sau ir kitiems) ir pradėti pripažinti, kur esate jūs, ir kur yra kiti. Niekas nėra tobulas ir mes visi mokomės. Duokite sau pakankamai erdvės suklysti (mes visi darome klaidas), tuomet duokite sau pakankamai erdvės mėginti dar kartą ir galiausiai tai pasiekti. Nešiodami pyktį sau mes uždarome duris viskam, ko trokštame.

Pažiūrėkite į save ir iš tėvų, ir iš vaikų pozicijos. Ar tėvai duoda vaikams tai, ko jie nori, kai jie ant jų pyksta? Paprastai ne, o jeigu taip daro, jie tai daro su pagieža ir pykčiu. Neatsidurkite tokioje situacijoje. Atleiskite sau už viską, dėl ko ant savęs pykstate. Na ir kas gi tokio, kad nesate tobula? Tobulų būtybių nėra. Mes visi nuolat keičiamės, vystomės, vis arčiau priartėjame prie savo siekių.

Ar protinga pykti ant gilės, kad ji dar ne ąžuolas? Lygiai taip pat kvaila pykti ant šešių mėnesių kūdikio, kad jis dar nemoka kalbėti gramatiškai teisingais sakiniais. Tai kodėl gi jūs pykstate ant savęs, kad dar nesate “save realizavusi” būtybė, kuria jūs galite tapti ir tapsite. Jūs esate ąžuolo medžio ūglys, galbūt dar tik sprindžio dydžio, vis dar augantis… tačiau jūs vis tiek jau esate ąžuolas. Atėjus laikui jūs būsite stiprus, tvirtas, stabilus ir išlaikantis pusiausvyrą. Tačiau jums reikia laiko. Joks ąžuolas netapo galiūnu per vieną naktį… užtruko daug laiko, kol gilė išaugo į medį.

Taip yra ir su mumis. Kad taptume pilnai save realizavusia asmenybe, reikia daug laiko. Tačiau jeigu mes nuolat sau prikaišiosime ir bausime save, nuolat apsunkinsime savo užduotį, tai pasiekti savo tikslo mums bus žymiai sunkiau.

Būkite laimingas ir džiaukitės bet kokia padėtimi, kurioje esate… Mėgaukitės išgyvenama patirtimi… Ar jūs vis dar bebūtumėte sėklos, daigo stadijoje, jūs esate kelyje, kurio pabaigoje tapsite “galingu medžiu”.

Būkite kantrūs, švelnūs, malonūs patys sau ir, svarbiausia, mylėkite save ir priimkite save tokius, kokie esate šiame gyvenimo kelionės etape. Visuomet yra kita diena, skirta augimui, “tapimui” tuo, kuo iš tikrųjų esate… Tiesiog eikite, aukite, suteikite sau visa tai, ko reikia augimui… kantrybę, pritarimą ir besąlygišką meilę.